QUOTE(smeizike @ 2008 10 20, 10:48)
Kai mire mano mama, mes visi lengviau atsikvepem, gal ir nekaip tai skamba, bet mes dziaugemes kad jai lengviau. Ji ilgai sirgo, nevaiksciojo ir visai nevalge, nuolatos visa skaudedavo, ir mes baisiai kankinomes matydami jos kancias. Praejo jau puse metu, bet vis dar skauda, musu seima didele, visi bandom laikytis kartu, kuriam savo gyvenimus toliau ir as manau kad ji dabar labai laiminga mus matydama, siam gyvenime ji daug, labai daug, prisikentejo. Kartais net dziaugiuos kad ji isejo , nes tikiu kad jai dabar tikrai geriau nei sioje zemeje.
Is tikruju gal ir ziaurokai skamba tas "Kai mire mano mama, mes visi lengviau atsikvepem", bet mums buvo tas pat...
As savo mama palaidojau jau beveik pries metus. Ir tikrai niekam nelinkeciau tokiu kanciu, kokias ji kentejo. mamyte sirgo Alzhaimerio liga, o kas yra susidure su ja, tai tikrai zino, ka tai reiskia...paskutiniai jos gyvenimo metai buvo ziaurus, as ziurejau i ja ir negalejau patiketi, kad tai ta pati, visa gyvenima buvusi stipri, energinga, linksma moteris. Liga ja iskankino, atsivere baisiausios pragulos, dingo visi jos gebejimai - ji nekalbejo, nevaiksciojo, nesedejo, negalejo pakelti nei ranku nei koju, ji net akiu nebegalejo atmerkti...be galo skaudu buvo i ja ziureti, sunku buvo ja priziureti, sunku buvo gyventi musm viesiems...
Mamaos mes nebeturejom jau seniai - nuo tada kai prasidejo jos ta baisioji liga, o ji paumejo po staigios tecio mirties, kai ji neteko savo pagrindinio viso gyvenimo ramscio...Nuo tada ji buvo musu rupestelis, mes buvom jos akys ir protas, mes sprendem kada jai valgyti, kada ja vezti i kiema, kada jai miegoti, kada ir ka jai valgyti...
Ir as niekaip nebeatgaminu, kokia mama buvo metai ar du pries savo mirti, ji mano atmintyje likus tik sveika ir grazi ir jau visiskai sunaikinta savo baisios ligos..Bet laikas yra geras gydytojas, ir tikiu, kad jis po truputi istrins is atminties ir ta paskutini vaizda ir MAMA liks tik graziausiuose prisiminimuose...