dedu savo istorijos pirmą dalį, po to parašysiu tęsinį.
QUOTE(naitas @ 2006 12 05, 20:52)
sveikos,
Prieš keletą mėnesių dėl tokios personos labai sunkiai išgyvenau, norėjau pati čia temą užvesti... Buvo dienų, kai atrodė, mane ras...atšalusią nuo nervinio išsekimo...
vyras turi sesę, kuri mūsuose moša vadinama. Trumpai drūtai ir tiesą sakant, nelabai skambiai...
Tai ta sesė yra už mane 8 metais vyresnė ir senmergė.
Jos personai apibrėžti, turiu suminėti visus jos teigiamus bruožus - vos ne kas sekmadienį eina į bažnyčią, myli savo tėvus ir gyvena su jais, labai tvarkinga - plauna, gremžia, skalbia, trina, šveičia, zulina iki "skylių" languose, plytelėse, vonioje. Turi savo svarią nuomonę vaikų auklėjimo klausimais, moralės ir kt srityse.
Ir be galo atsidavusi savo šeimos nariams (mamai, tėvui ir broliams) - jei kuris parėjo namo, tuoj nubėgs ir užkais valgyti, padės ant stalo servetėles, įrankius, lėkšteles, žiūrės skaičiuos kąsnius atsisėdus kaip ir kada kas kiek suvalgo, atims lėkštes, suplaus, iššluostys, padės į vietą, nusterilizuos stalą kur valgei ir kėdę kur sėdėjai ir pakvies į kitą kambarį... Ten patemps kokią raukšlelę, pataisys gėlę...anksčiau to nepastebėjau... Bet dabar tai suprantu, kad jos misija šiam gyvenime - tik skalbimas ir virimas, ir brolių žmonų žeminimas.
Negalima nieko prasitarti apie savo naujus pirkinius, nes ims protinti, kad labdarynuos žymiai pigiau...
Kai susipažinau su būsimu vyru, jo sesuo net neketino su manimi bendrauti. O brolį "auklėdavo" man negirdint.
Apsimečiau akla ir kurčia. Pamaniau, "nukirsiu" aš ją savo dėmesiu, pamatys, kad brolis laimingas, ir ji nusiramins. Be to, dėjau viltis, kad ji pati susiras kadrą ir pagaliau supras kas ir kaip.
Dešimt metų praėjo. Gal pavežt, gal atnešt, ką norėtum dovanų kalėdoms, gal užeisi į svečius...
Galiausiai padariau katastrofišką klaidą - patikėjau jai savo vaiką.

Ji tuo metu nedirbo, tai pamaniau, koks man skirtumas, kam mokėti - svetimai ar savai...
Dabar "skinu" rezultatą - kadangi panelė senmergė "geriau" už mane išmano visus reikalus, tai jau ir mano vaikui girdint, pasako, kad aš netinkamai auklėju savo vaiką, kad neprižiūriu, kad nemyliu. Jai visai normalu atrodo atvirai vilioti mano vaiką nuo manęs žaislais ir leidimais uošvių bute daryti "ką tik nori".
O tai, kad ji bučiuoja mano vaiką, mane varo iš proto.
Beje, ji leisdavo sau mane kontroliuoti, ką gaminu valgyt jos broliui. Atėjus į svečius tiesiog pakilnodavo puodus ar skambindavo telefonu: - broli, ką šiandien valgei?
Aiškumo dėlei turiu pasakyti, kad namuose visada yra ką valgyti
Va taip gyvenu... Neįsivaizduoju, kas būtų, jei gyventume kartu
tęsinys.
po pirmos žinutės parašymo praėjo apie pusmetis. Pasikvietė uošviai varduves atšvęsti. Sėdim prie stalo ir senmergė užveda kalbą: "noriu su tavim pasikalbėt".
- Kalbėk, - sakau.
sėdi prie stalo uošviai, švogeris su žmona, mano vyras ir senmergė.
Ir pradėjo senmergė "kalbėti". Pasakė, kad aš nemyliu savo pirmojo vaiko, kad rūpinuosi tik antruoju (tam buvo 7 mėn), kad po antrojo vaiko gimimo aš savo pirmagimio net "nepastebiu". Kad esu žiauri motina, nes nenešioju savo vaiko (na, laukiantis ir po cezario nešioti 17 kg vaiką..).
Visi klauso ir tyli.
Senmergė varo toliau:
- žodžiu, didysis turi augti pas mus (pas ją ir mano uošvius), nes mažojo verksmas brolį nervuoja, nes didysis per mažiuko verksmus nepailsi naktimis (mažiukas verkdavo tikrai mažai, ir tai dienomis), pas mus daugiau vietos (jų butas didesnis).
- O jei jis nekalbės iš viso???? - ir pradeda balsu raudoti.
Mano didysis vaikas, jam tuoj 5 metai, nekalba. Vis dar. Man lengviau pasakyti, kur aš su juo nebuvau, ko nedariau, negu tai, ką dariau... žodžiu, vaikas medikų pagalbos sulaukia daugiau negu kiti tokie vaikai...
Kai aš jai pradedu aiškinti, kad jos tokios kalbos mane žlugdo kaip tokio vaiko motiną, kad ji atima man paskutines jėgas, ji išvadino mane isterike.
Tiesa, užstalė tyli. Visi. Vyras mano dar bandė kažką sakyt, bet irgi nutilo... gal jam įdomu buvo, gal... nežinau kaip...
Pradėjo uošvienė kalbėti:
- tai ar galvoji apie kokią spec mokyklą vaikui?
Mane ištiko šokas. Vaikas psichiškai sveikas, Tirta ištirta, patvirtinta. Vėluoja kalba, silpni raumenys ir t.t. ir jam dar nėra 5 metų. O manęs bobutė klausia ar aš jam ieškau spec mokyklos???
Tikrai neprisimenu, ką sakiau. Jau metai laiko praėjo. Žinau tik tiek, kad gaudžiau orą prie to stalo, ir labai troškino.
Senmergė vis aiškino, koks tas mano pirmagimis nelaimingas, nes auga mažesnis brolis, kurį aš "labiau" myliu, kaip tas mažius vyresnįjį nervuoja ir kad mano vyresnėlis turi augti su seneliais, nes jie skirs daugiau dėmesio nei aš.
ir raudos pabaigai nukirto:
- TU KALTA, kad jis nekalba.
VISI TYLI.
Šiandien aš labai gailiuosi, kad likau verkti prie to stalo. Kad gėriau iš troškulio jų kompotą ir verkiau.
O reikėjo nutraukt visą staltiesę ir suverst viską jiems ant galvų. Kad prabustų iš kliedesio. Reikėjo trenkt iš peties durimis, kad ištikštų buto stiklai. Reikėjo sukišt atgal į gerklę tokius baisius kaltinimus.
Nes praėjo gal 10 minučių, vėl atsirado kažkokia kalba tarp užstalės žmonių. Kalba apie orą, apie bites...
Išėjom šiek tiek anksčiau. Išeidama žinojau, kad daugiau gyvenime nekelsiu kojos į tuos namus.
Dar tęsinys....
Apie 8 mėnesius po to gyvenau mintyse. Tik mintyse. Dariau valgyt, skalbiau, lyginau, žaidžiau su vaikais, bet viskas buvo tik mašinaliai. O galvoje, kaip kokiam moliniam puode, aidėjo - tu kalta, tu kalta...
Vedžiau savo vaiką pas pediatrę ir klausinėjau - AR AŠ KALTA dėl to? Ne. Vedžiau pas neurologus - AR KALTA DEL TO, kad vaikas nekalba? Ne.
Kai ant pilvo pradėjo rastis raudona dėmė, prisirašiau pagaliau pas šeimos gydytoją. Ši iškart paskyrė kardiogramą, odos gydytoja "pripaišė" nuo nervų prasidedančią žvynelinę.
uošviai apsižiūrėjo, kad neateinu pas juos. Ir labai nustebo, kodėl. Pradėjo šantažuoti mano vyrą, kad šis pamiršęs savo tėvus ir seserį, kad jie jau seni ir jiems reikia daugiau dėmesio, kad negalima va taip "palikti" savo tėvų ir t.t.
Prieš Kalėdas pas mane atėjo uošvė "pasikalbėti". Pokalbį pradėjo klausimu:
- Tai ar mes jau tau per prasti, kad pas mus neateini?
Teko jai paaiškinti, kad "per prasta" tai aš buvau jiems prieš vestuves (na buvau, anot jų), kad daugiau niekada neisiu pas juos, neisiu į tuos namus, kur buvau neteisingai apkaltinta vaiko negalia.
Tada ji pradėjo verkti ir kalbėti, kad negi dabar va taip visą gyvenimą jau "mes pyksimės" ir t.t.
Verkė ir kalbėjo nesąmones apie 2 valandas. Vyras mano patvirtino jai, kad jo sesuo tikrai prikalbėjo nesąmonių. O aš jai pasakiau, kad tada visų tylėjimas prie stalo, klausant nebūtų kaltinimų, buvo tylus ir jos pačios sutikimo ženklas.
Tada ji pradėjo man aiškinti, kad uošvis neprigirdi, ir jis nieko negalėjo prieštaraut, nes net negirdėjo, ką ten ta senmergė sakė. Ir iš viso, ji taip nesakė.
Pasibaigė pokalbis taip pat kvailai, kaip ir prasidėjo. Uošvė manęs paklausė:
- Tai gal tu nori, kad tavęs atsiprašytų??? Na jei ir atsiprašys, tai KAM nuo to geriau? ar tau nuo to geriau???
(ar man nuo to geriau... man jau vienodai... argi po metų atsiprašinėjama.. bet va toks klausimo pastatymas irgi daug pasako apie žmones, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią ir vaidina dorus katalikus)
uošvė tęsė toliau:
- o aš nieko negaliu pasakyti savo dukrai, nes ji mus su tėvu karšins senatvėj.
Taigi, istorijos pabaiga. Dukra karšins tėvus, marti jau išneršė anūkus ir nereikalinga. Anūkai pasirodo, gali augti ir be motinos, be tėvo, gali augti pas senelius ir tetą. Kuri yra nelaiminga, nes neištekėjo, nes turėjo rūpintis savo jaunesniais broliais (ar turėjo??).
Bet man dabar skauda širdį jau ne tiek dėl to TU KALTA, KAD JIS NEKALBA, kiek dėl to, kad vyras yra subtiliai šantažuojamas ir jis yra priverčiamas atsivesti kaskart vaikus pas senelius. O aš to nenoriu. Taip atvirai, atsistot ant durų ir neleisti dar nesiryžau, bet man atrodo, kad jau netoli ta diena, kada aš tikrai neleisiu savo vaikų pas nestabilios psichikos žmones. Man jie tokie atrodo. Ir kaip dabar gerai jiems - marti nesipainioja po kojom, jų dukra patenkina savo neišsipildžiusios motinystės instinktą - bent keletą valandų įkyriai lenda prie mano vaikų ir kiša tortus, kinderius ir twixus.. pilna šiukšlių dėžė būna, kai vaikai pareina iš ten... negaliu pakęsti bet kokio daikto iš tų namų....
Va taip jaučiuos. Tokie mano santykiai su vyro seserim ir dabar jau su vyro tėvais. Jie kurti marčios pergyvenimui, bet pasiruošę, kad dukra juos karšins. Kaip ir valio, man nereiks...
Rašykit.
Iš Lietuvos emigravo jau ir delfinai...