Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

kas cia per nesamones.
Nu neprivoma su jais bendrauti. Nori bendrauji, nori nebendrauji.
Naitai, paziurek i visa situacija vaiku akimis. Ar jie noriai vaziuoja pas tuos senelius, ka jie apie tai kalba, kaip vertina.
Jeigu vaikams jie patinka ir yra brangus, tai leisk jiems bendrauti su seneliais. Jie ismoks atsirinkti, kas ir kaip yra namuose, o kas pas senelius. Tik iskart perspek vyra, kad netoleruosi nei menkiausios uzuomimos vaikams susijusios su taves menkinimu, su jusu seimos ( tavo, vyro ir vaiku) gyvenimo budo netoleravimo.
Ir jeigu tie seneliai tavo vaikams tikrai brangus, tai tu pati su laiku ismoksi su jais bendrauti tik tiek kiek tai liecia vaikus ir nereguosi "skausmingai" i tai, kad vyras su vaikais vaziuoja ju aplankyti - manau kaip keliu vaiku mama, tu tikrai rasi ka veikti per ta laisva laika.
Is dalies paskaicius tavo posta, man persasi tokia mintis, kad tu jautiesi neivertinama kaip motina, todel taip jautriai reaguoji i kitu asmenu bendravima su tavo vaikais.

Taip, visada tenka neisvengiamai bendrauti su kai kuriais zmonemis. Juk gatveje sutikus neueisi nepasisveikinus, visa gyvenima neiseis netoleruot vyro tevu. Ka reiskia "nenoresi ir nebendrausi"? Tave pacios aplinkybes privers norom nenorom bendrauti, nes tai vyro tevai, o ne kokie kaimynai.

mano tetis labai nemegsta mamos seses, nes ji senmerge, savu vaiku neturi ir kada mes vaikai buvom mazi ji amziais ieskojo mums ligu...taip isnekedavo mamai, kad vos ne islindes spuogas tai jau kazkokia ligos pradzia ir siaip visokiu nesamoniu....tai kad tiesiog moteriske neturi ka veikti...naitai pradek i tai tik ironiskai sypsotis....
o del vyresnelio...musu draugu vaikas taip pat nekalbejo iki 4 metuku...bet visada buvo linksmas, judrus ir tikrai jokiu protisku atsilikimu...dabar jam 5..jis kalba kaip 3 metu vaikas.svepluoja, neistaria zodeliu...svarbiausia, kad visi i ji ziuretu kaip i normalu vaika, juk jis ir yra normalus!!! tegu daug bendrauja su vaikais, juk jie taip greitai mokosi vienas is kito...ir,kad jis nesuprastu jog kiti galvoja apie ji kaip "nemoksa, ar protiskai atsilikusi". nes as pastebejau,kada draugu vaikas ka nors pasakydavo mums, o mes nesuprate klausdavom antra karta ka jis sako, tuomet jis isvis nustodavo kalbeti,nes suprasdavo, jog jo niekas nesupranta... galiausiai ememes kitos taktikos.mes pradejom jo klausineti ir apsimesdavom suprate, nesvarbu apie ka kalbam svarbu kuo linksmiau,idomiau su vaiku stengtis bendrauti...kad jis uzsidegtu,kad jis noretu kazka papasakoti....
as ne daktare, ir net nezinau jusu situacijos, bet tikrai manau,kad jums viskas bus gerai...
tik svarbiausia,kad vyras suprastu tavo jausmus,tave palaikytu...maniskis karta trenke savo tevui per ranka ir ant visu namu uzreke "tu i mano zmona rankom nebadyk"...ir net apsistumde...nes buvo situacija,kada pasakiau vyrui jog einam is ju namu,nes jie su tevu pradejo konfliktuoti...norejau viska nugesinti ir tiesiog iseiti,o jo tevas atsisuko i mane istiese ranka ir kazka bande pasakyti "kad va tavo zmona....."suprantu,kad stumdytis su tevu tikrai nereikejo ir tvoti jam per ranka taip pat...bet uztad as siuo metu esu isitikinus,jog jo tevas niekada nedrys to pakartoti,nes puikiai zino savo sunaus pozicija mano atzvilgiu...nereikia pyktis tavo vyrui su savo tevais su savo sese, bet tik jis gali visa sia situacija uzbaigti..tiesiai sviesiai ir labai rimtai pasakyti, jog netoleruos daugiau niekada gyvenime tokiu zodziu savo zmonos atzvilgiu...protingi ir mylintys artimieji turetu suprasti...ir gerbti....

gali paaiskinti, kaip privers?
Metus laiko be to labai sekmingai isgyvena - aisku situacija gal kiek lengvesne, kad gyvename skirtinguose miestuose ir tikimybe susitikti gatveje yra pakankamai menka. Bet taip, galima praeiti ir kaip pro tuscia vieta - kam gadintis sau nervus ir sveikata.

Tai va, kad didysis nekalba, o mažasis yra dar per mažas. Na, jis irgi nekalba, ir nepaklausi jo, ar jam patinka... Tik praktiškai visada būna "karas" namie ir didysis nenori važiuoti pas senelius, kai mano vyras pareiškia: " vaikai, rengiamės pas senelius". Dičkis tada laksto po butą ir nesiduoda rengiamas, pyksta ir verkia. Tada tėvas gražuoju su juo tariasi... žodžiu, su pykčiais ir susitarimais ruoša trunka mažiausiai pusvalandį. O mažiui tai kas - jam bile "į lauką".

Kadangi aš nesilankau vyro tėvų namuose jau ilgiau kaip metai, tai nežinau ir jų užuominų.

Ir TAIP, aš jaučiuosi labai neįvertinta kaip motina iš savo uošvių pusės. Nes jie, sakydami, kad aš ESU KALTA dėl to, kad mano vaikas nekalba, mane labai nuvertino ir pažemino. Aš ir be jų priekaištų baigiu galus atiduoti, daktarus "suėsti" ir save sugraužti su amžinais praeities kedenimais - tai kurgi tas ligos pamatas... o jie... ypač ta sesuo.. paskaito kokį šeštadienio "Lietuvos rytą" (jei pastebėjot, anksčiau būdavo tokie straipsniukai apie vaikų auklėjimą) ir varydavo man pamokslus, kai tik ateidavau. Svarbiausia, kad devyni iš dešimt tų pamokslų būdavo "privalomi" man, o ne jų sūnui. "Tai tu gi mooooootina".


ir nepasisveikinčiau, ir netoleruočiau. Ne aš pradėjau tokias nesąmones kalbėti, ne aš praleidau keletą gerų progų atsiprašyti.
Kokios aplinkybės gali mane priversti bendrauti? Krikštynos? Tai mano vaikų šventė, ir mano su vyru šventė, o senmergei ir uošviams reikės kiaulės akis įsistatyti, jei norės ateiti. Ir aš tikrai nepraleisiu progos jiems garsiai ir viešai pasakyti, jog esu nekalta dėl vaiko ligos. Net galvoju, kad krikštynų metu kunigui papasakočiau savo istoriją ir prašyčiau jo pagalbos, "praplaunant" tų žmonių smegenis...
Vyro tėvai. Tai argi aš dabar turiu iki grabo lentos save graužti dėl jų nepagrįstų priekaištų, vien todėl kad jie yra vyro šeima...


aš tai manau, kad labai teisingai, gal grubiai, bet teisingai pasielgė tavo vyras. Del jo pozicijos neliko spėlionių nei tau, nei jo šeimai.


mes gyvenam visai arti vieni kitų, per porą kvartalų. Tačiau kasdieniniai keliai nesusikerta. Ir anksčiau nesusikirsdavo. Nebent parduotuvėj kokioj. Tačiau jos dabar tokios didelės, kad laisvai būtų galima išvengti, jeigu ką, susitikimo.
Ir jie patys niekada neateina pasveikinti anūkų ar sūnaus... Sako mano vyrui: "niekas čia mūsų nelaukia". Tai nori, kad į jų namus būtų vaikai pristatomi.

Tai dabar galvoju - jeigu jie manęs nėra matę nėščios, kai gims vaikutis, ar jie turi moralinę teisę į jį "pretenduot" būti atneštą į jų namus, ar ne... Manau, kad tikrai NE.

Su vyro sese visai nebebendrauju, bet jam nedraudziu... taciau jos tiesiog pakest negaliu ir tikrai yra uz ka na , tiesiog gaila, kad taip viskas vyksta, bet.... Na, tikrai negaliu bendrauti su zmogumi, kuri tiesiog manes nekencia, nes matai su jos broliu pradejau bendrauti... O atrodo, kad suauges zmogus

na tai, kad tas kalbejimas siuo atveju visai nereikalingas. Vaiko elgesys kuo puikiausiai viska parodo.
Jeigu dickis taip elgiasi tik tada, kai siuloma vaziuoti pas senelius, tai yra signalas, kad jam tuose santykiuose kazkas nepatinka ir tikrai nereikia to pro akis praleisti.

Papildyta:

sicia turejau ka kita galvoje - ne tik uosviu vertinima. I ji man tiesiai sviesiai yra nusispjausti, uzteko anytos replikos, kad moteris, kuri nesugeba isnesioti kudikio yra nieko verta.
Cia daugiau susidetu visu kitu vertinimas - jauciu vaiku meile, mazoji isvis mamyciuke yra, girdziu kitu zmoniu ivertinimus ( aukletoju, pazistamu, vaiku gydytoju...) ir visa tai man sudaro pakankama gero vertinimo pagrinda, kad nekreipciau demesio i kitus.

jeigu kalbėt man apie save, manęs kaip motinos vertinimą iš aplinkos, išskyrus uošvius, tai niekada nejaučiau kažkokio nepatogumo. Ko gero, labiausiai reikia tikėti vaikų gydytojais. Jei gimus pirmam vaikui, pediatrė ateidavo ir ateidavo, na kol susipažinom artimiau, tai gimus antram, ji tepasakė - su jumis kaip mama viskas tvarkoj, nelankysiu, ateikit jei kas arba skambinkit.
Vaikų daržely irgi bendrauju. Lankau specialistus, kurie dirba su mano vaiku, kalbuos, klausiu jų nuomonės, vaiko raidos prognozių.
Kad man kitaip neišeina... Man reikia to mano vaiko, labai reikia.. reikia sveiko ir gyvo.

O seneliai ir vaiko teta taip sugniuždė mane metams laiko, kad nemačiau žemės po kojom. Jeigu tik ir gyvenu mintimis ir darbais apie savo vaikus, tai ką aš galiu dar padaryti dėl jų, kaip galiu ištaisyti tą jų "kalta"...
Man netelpa galvoj toks dalykas - jeigu aš tokia nevidonė, jeigu tas mano pirmas vaikas toks invalidas, tai ko jie taip gviešiasi tų vaikų? Kodėl jie apjuodinę jų motiną, taip geidžia tos motinos vaikų? Gal jie galvoja, kad gadindami man nervus, daro gera savo anūkams... nžn...

Naitai, labai uzjauciu del tokiu santykiu, nes pati panasiai su uosviais "bendravau". Tik man anyta buvo misias uzpirkus, kad kai gims vaikas invalidas ir vyras mane paliks, kad as vaiko neatiduociau i vaiku namus. Itarimu del nesveiko vaiko nebuvo jokiu, bet anyta nusprende. Ir kai as zinojau iskeliu ultimatuma vyrui, kad pasirinktu su kuo nori buti ir jei lieka su manim nebus jokio bendravimui su zmonemis, kurie mano vaika daro invalidu. Pusmeti uosviai istvere (tiesa, pries tai jiems buvo aiskiai pasakytos priezastys), paskui atsiprase ir suzinojo, kad sekantis pokalbis su bet kuo apie vaiku sveikata bus paskutinis. Dabar paskambina, paklausia kaip gyvenam, jei buvau pasakius, kad serga, kaip jauciasi, bet jokiu "patarimu" nera ir nebus. Beje, dabar mes bendraujam pakankamai normaliai.
As tavo vietoj taip pat vyrui pasakyciau, kad jis pasirinktu ir spjauciau i nama, jei per ji gali uosviai daryti itaka (nu kam jis reikalingas, jei sukelia problemas seimoje). Nu vaiku tai tikrai neleisciau veztis pas senelius, jei jiems kliudo tai kokie jie yra. Kam vaika traumuoti. O jei vyrui nepatinka pasiulyciau, kad pats vaikui pasakyti, ka seneliai apie ji mano (vyras aisku nesakys, bet tu galesi neleisti). Dzin man uosviu ir net vyro jausmai, jei tai sukelia nesauguma vaikui.

o musu santykiai jokie...tokios islepintos mergos dar nesu maciusi

Naitas, vis paskaitau tavo istoriją ir liūdna palieka. Stiprybės Tau ir tavo vaikams Aš niekaip nesuprantu tavo vyro... jo pozicijos. Jam aiškiai nesvarbu kaip Tu jautiesi , nepyk, kad taip sakau, bet man taip atrodo.
Negi jis nemato, kad tave žlugdo tokia situacija?
Manau, kad jis vienintelis gali ją pakeisti.

matau, kad pati nejauti, bet nuodiji sau gyvenima tokia neapykanta negaliu isivaizduoti tavo jausmu vyro tevams ir seseriai, bet pati sakei kad net zvyneline isivarei...
kai vyras isvaziuoja su vaikais tikriausiai kuri planus kaip gali tuos bjaurybes pazeminti ir iskaudinti, bet juk tai labiau tau kenkia gal tikrai reiketu pasikalbeti su kokiu specialistu, nes sielos ramybes taip ir neatgausi, kad ir viesai pazeminus juos...