Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

matai, pas mus kitaip: jei vaziuojam tai visi drauge, nes prie manes ji dabar kaip tik bijo issisokti, o jei manes nera butinai ka nors vyrui priekaistauja. ir cia ne del manes, siaip ji toks zmogus kad visi turi aplink ja sokineti ir pasaulis tik aplink ja sukasi, tai vis kazko truksta "iki pilnos laimes"
siaip nera viskas taip blogai ir pas mus, bet erzina anytos egoistiskumas, savanaudiskumas ir panasiai (pvz kiekviena karta komentuoja kiek sumokejo uz vaikui dovanota zaisla, ruba

galbūt va taip jaučiuos.
Jaučiu, kad palaiko mane, ir tai kartais dabar pasako, bet jaučiu, kad ir išdavė mane TADA tylėdamas.
Dar ko nemoku - tai nemoku įlįsti į jo vidų, nesuprantu, kaip visgi vyras kvailai jaučiasi, kai jo moteris verkia. O verkdavau ištisai. Tada jis išeidavo į kitą kambarį. Ko gero, pasimeta.
O man reikėjo išsiliūdėti, išsigedėti iki dugno. Išsidėlioti priešais save savo praeitį, nėštumo eigą, vaiko ligas.

Tai, kad parašiau apie savo išgyvenimus čia, Kertelėj sielai, ir sulaukiau komentarų, man labai padeda susivokti savy. Ačiū.
Pirmiausia, nesikarščiuoti su bet kokiu sprendimu. Pamažu. Dar labai noriu išvengti primityvių dalykų - koliojimosi, apgalvotų įžeidinėjimų, tegul aš ir labai teisi būčiau.
Būna, apsiraminu savaitei, dviem. Vėl šviesu ir gera namuos. O būna, kad vaiko būklė kažkaip pasikeičia, pradeda naktimis šūkauti, pasidaro irzlus, agresyvus kartais. Sėdžiu naktį prie jo, glostau, o galvoj kaip moliniam puode tik ir skamba "tu kalta, tu kalta..." Ir vėl viskas susivelia. Norisi vos ne keršto...

stiprybes ir dar karta stiprybes!

As supratau - tikejau, kad zodziu nereikia - turi pats susiprasti. Deja - vyrams reikia labai aiskiai pasakyti - pasisodinti prie stalo ir ramiai (svarbu!!!) paaiskinti, kaip tu jautiesi, kodel tu taip jautiesi, ko tu is jo tikiesi. Gal iskart nepavyks, nes nervuoja, kad is puses zodzio nesupranta, bet po truputi isivaziuosi. Svarbiausia nesuzsidaryk - pati matai, kad taip tampi tarsi robotas, o rezultato - jokio. Tai ne tavo vienos problema - jusu abieju. Zmones aplink jus - tik kazkoks supantis balastas, kuris neturi itakoti jusu dvieju. Tik jus abu, turedami noro issaugoti savo seima ir susikurti savo taisykles, galite tai padaryti.

su vyro seserim bendrauju kaip susitinkam prie vieno stalo ar kaip jai konors reikia,nes ji tik iesko sau naudos ir visi tai zino bet viesiems jos gaila ypac vyrui niekaip negaliu to suprast bet turiu su tuo susigyvent

Uzsizvengiau taip, kad net vaikai is kito kambario atleke Fantastika


As labiau tikeciau (bent pagal maniski), kad jis butu pasimetes, nezinantis ka daryti... nu apakes ir todel tylejo. Nes isgirsti toki kaltinima, ji suvirskinti ir atsakyti, kad butu sakinys, o ne isterija reikia laiko.
O vyrui pasakyk, kad tau reikia isklausymo ir paguodos, tada jis supras ir tu gausi, ko nori. Maniskis viena karta sake, kad kaip man suprasti kai sakai kad nieko neivyko ir verki. Tai dabar aiskiai isgirsta, ka reikia daryti ir daro.

P.S. ne i tema Labai dekui uz telefona - tavo dezute pilna, negaliu parasyti. Ir mazius saunuolis

Taip, tikėjau, kad pats supras kas ir kaip. Nors tada grįžę iš jo tėvų kalbėjomės apie tai, kas įvyko, jis tikėjo, kad "ai, praeis, susitaikysit".
Jis labai nemėgsta konfliktų, o ir aš pati. Tačiau man "nepraėjo", nes aš neišgirdau atsiprašymo, ir aš nebeturiu kelio atgal dėl vaiko sveikatos būklės pataisymo. Ir dabar laukiam guldymo tyrimams... Jei kompiuterio tomografija parodys kokius nors smegenų pažeidimus, argi mano valioje juos pakeisti, argi nuo mano valios jie atsirado.... Jei būčiau nevėkšla kokia, baisuoklė, galėčiau operuotis, jei nemokėčiau valgyt gamint, galėčiau mokytis kulinarijos, ir t.t. Visi, bet kokie pataisomi "minusai" gali būti pataisyti... O įgimti vaiko dalykai...

Žinot, dabar taip ir darau - kalbu su savo vyru taip, lyg skaičiuočiau vaikui pirštukus lenkdama - vienas du trys, t.y. sakau, kad aš tada, sėdėdama prie stalo, jaučiausi taip - ir vardinu, kai tu juos išveži pas savo tėvus - jaučiuosi va šitaip, ir vardinu. Atrodo, metodas veikia, mane supranta.
Tačiau... juočiuos šlykščiai dėl to, kad kaip mano mama sako "seneliai nemato anūkų". Jie gi seni žmonės, virš 70. O ir dešimtmetis gražaus bendravimo vistiek taip greitai nemiršta mano atminty.

Urartu... šakės, tas toks sarkazmo ir pašiepimo pilnas pamokymas man labai suteikia stiprybės. Gėda pripažint, bet taip yra... Suteikia tokio sveiko pykčio (manau, kad sveiko, nes neskambinu ir neinu šaipytis iš senmergės) ir kelia šypsnį galvojant apie išgirstą kaltinimą. Nukreipia dėmesį nuo mintijimų atgal. ačiū.

Ar atsiprasymas padetu? As savo situacijoje nusprendziau, kad ne - per daug viduje isdeginta - tuscia. Gal todel man lengviau su ta tustuma nejausti nieko - nei gailescio, nei supratimo. Kazkada galvojau, ka man reiktu atsakyti, jei atsiprasytu. Turbut pasakyciau, kad as neturiu del ko atleisti. Bet nepasakyciau, kad atleidziu.
Juk i kiekvieno ligonio paistalus taip nereaguojam? Su tokia gaida bendraujant - lengviau. Jei apskritai bendraujama, aisku.
O del vaikelio - labai uzjauciu, bet linkiu neprarasti vilties. Visai neseniai skaiciau apie kazkuri geniju, kuris taip pat ilgai nekalbejo
Ir dar - nustoti kaltinti save. Atsiprasau, jei klystu.

jooo su tokiomis kikimaromis kaip naito vyro sesuo, tik piktuoju galima.
sakyčiau elementarus pasakymas jai išsižiojus apie vaikiuko auklėjimą meiles nemeiles ar dar biesai žino ką, "kai turėsi savų vaikų, tada ir padiskutuosime". Dieve dieve, sveiku protu nesuvokiama, kaip moteriai apsiverčia liežuvis tokius dalykus šnekėt..
mane viena tiotinka vis ėsdavo ko aš neteku senmerge liksiu (~20metų buvo), tai aš ramiai atsakiau, jūs pirma savo dukrą (~30metų) ištekinkite, o tada jau manimi galėsite rūpintis

na, svarbiausia, kad nors kažkiek padėjo...

Nes man atrodo, kad šioje situacijoje vyro giminaičiams reikėtų suvokti vieną dalyką. Gyvenime būna dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų... Nuo nieko nepriklauso...Kaip sakydavo vienas mano pažįstamas "tiesiog taip yra"... Ir tas berniukas tiesiog yra toks... Jie gali jį mylėti, gali nemylėti, bet jis yra Toks. Ir taškas... Lygiai taip pat, kaip ir tos moters senmergystė... Juk greičiausiai ji ir pakankamai graži, ir išsilavinusi, ir tvarkinga... Tiesiog atsitiko taip, kad ji liko vieniša... Ir tai yra lygiai toks pat nuo nieko nepriklausantis dalykas, kaip ir tavo vaiko problema. Ir kaltų čia nėra. Negali būti.

Naitas nesupyk ant manes, bet perskaicius tavo istorija, labai taves pagailejau, bet skaitau toliau ir supratau viena dalyka, tu labai daug skundies, gal but tai pasakyta tiesmukiskai ir siurksciai bet as taip manau. Jeigu tau is tikruju taip blogai jautiesi, tai gal laikas kazka daryti, tuo labiau ne pirmi metai jau viskas tesiasi.
Sakau isvaziok kur nors, pailsek uo kasdenybes pamastyk.
Pasisnekek su vyru, jei nesupranta svelniai ir graziai tada sakyk tiesmukiskai, gal but tada greiciau daeis. Taip pat pasisnekek su vyro tevais ir su seserim. Jei tevai laiko tave kalta del vaiko nelaimes, lai paaiskina del ko butent jie taip mano, ar tai yra pagristas manymas ar tik seip kad nera ko apkaltint. Lygiai taip pat reiktu pabendraut ir su seserim. Ir jeigu nieko gero nenuspresit, ar nesusisnekesit paprasciausiai pasakyk siems zmones viso gero. Nes jei tu del kazkokios priezasties neitinki zmonems ar nepatinki, tai kodel tada tu turetum su jais bendraut. Netgi jei jie yra vyro tevai. Lygiai taip pat pabendrauk su vyru, ir paprasyk supratimo is jo puses jei tu nesutiksi pvz bendraut su juo giminem. O del vaiku, kaip kazkada rasei, kad vyriausias labai nenori vaziot pas senelius, pradeda begioti ir verkti, tai manau kad galima vazioti pas senelius pvz per sventes, bet nebutina jo vezti ten daznai, nes kaip matau vaikas jau turi savo nuomone.
Matau kad sia problema jau pats laikas sprest arba mastyt kaip padaryti, o ne verkti ir galvoti kaip as blogai jauciuosi ir kaip mane visi kaltina ir niekas nesupranta. Tik tu pati gali isspresti sia beda, o sprendziant tokias bedas visada reikia kalbetis, net ir su zmonemis kuriems jauti nepikanta, reikia issprest kitaip nieko nebus. Ir tas jausmas gali tave ilgai ilgai kankinti, o nuo to nukentes ne kas kitas o tik tu pati ... tad sekmytes tau ir stiprybes

naitas,jau antra kart skaitau tavo istorija..tiesiog protu nesuvokiami dalykai vyksta Tavo seimoje,begalo uzlauciu..galeciau tikrai padeciau kuo galedama..o del sunelio,juk jis protingas?jis supranta ka jam sakai? ir t.t.tada ir palik viska laiko tekmei,mano vyro pussesere pradejo kalbeti 7metuku budama ir niekas nelagi paaiskinti kodel,tiesiog tuo metu net ir netirdavo tokiu vaiku,o ji ir mokslus baige ir istekejo,dabar yra normali moteris,o tuo metu kele susirupinima..Manau kad tavo berniukui viskas bus gerai,o beto jis yra nuostabus vien delto kad yra,tu kaip mama manau puikiai tai zinai..o ta senmerge siusk toliau nuo jusu seimos,tavo vietoj as neleisciau is vis vaiku pas tokia teta ir senelius,jei nemyli vaiko mamos tai kaip gali pati vaika mylet?Taip pat anokia cia meile,jei nori ji i kazkokius tai globos namus isvezt..cia ne meile..Su savo vyro seseria as taip pat turejau daug problemu(tiksliau ir turiu),kai buvau nescia ji mane griauze uz tai,balsu raudojo pas mama nuvaziavus,o dabar ima ji ant ranku,zaidzia,myluoja,man taip slykstu ziuret,juk tu jo dar negimusio ir manes nekentei,kaip gali dabar mylet?(savo istorija jau rasiau sioj temelej)kai tik isikraustysim is siu namu,ji jo tikrai nematys..neverta graust mano vaika pries sirdies,kai tiek asaru islieta ir prisikenteta,jei butu kitokia buvus,butu krikstamote tapus,o dabar bus svetimi,bet tikri zmones,o ne veidmainiai..Laikykis Naitas!!!Mes visos su tavim..