Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

Uzjauciu Nata del susiklosciusiu aplinkybiu, tikrai neisivaizduoju kaip pati elgciausi tokioje situacijoje... suprantu kad savo patarimu bedos neispresiu, bet bent jau tai kazkuriam laikui atitolins nuo siu problemu, siulyciau jums su vyru ir vaikais isvazioti kur nors atostogauti. Jei nera galimybes isvazioti toli ir ilgam, tai bent jau keliom dienom ar savaitgaliui isvazioti i kita miesta ar kokia sanatorija, pailseti, atsipalaiduoti, pamirsti vargus ir smagiai praleist laika. Gal but tos kelios dienos pades moraliskai atsigauti ir bent trumpam atitrukti nuo senai uzgriuvusiu rupesciu

vakar vakare vyras mane pavadino ŽIEŽULA, na dėl paskutinių dienų mano emocinių krizių. Pasakiau, kad pats tokia padarė. Tylėjo tylėjo ir sako: nu joooo.. tu žiežula, bet aš labai laimingas.
Bėda tame, kad jis labai gėdijasi tokio atviro ir nuoširdaus pokalbio, kartu susėdus. Ir va tokį prisipažinimą jis pasakė jau eidamas per duris, į lauką. Taigi, pabėgo nuo tęsinio ir galbūt išsiaiškinimo iki galo.

dėl to pasakojimo visiems apie mano vaiką. Iš tikro, labai žeidžia. Atvažiuodavau pas uošvius, ir kartą supratau, kad VISAS daugiabutis žino, kas yra mano vaikui, kokie tyrimai atlikti ir dar bus atlikti, ką jis valgo, ką mėgsta ir t.t. Buvo nuvestas pas Jankovskają, nupirkta kažkokių miltelių už 140 litų ir jau pradėta girdyti. Dar sakė - duok mums vaiką, vežam į Mažeikius pas Balvočiūtę (žolininkę).
Kaip apgailėtinam invalidui namas nešė batelius, drabužėlius ir žaislus, ir uošviai visa tai krovė į rūsį ir po to kišo man
Nežinau kaip aprašyt savo jausmus tada... kai viso to man nereikia, kai viso to nereikia mano vaikui, kad aš pati su vyru galiu ir mes aprūpinam savo vaikus... Vyras tai sakė - nu seneliai nori padėti...tegul.... Žmonės, NEREIKIA.. įspėkit prieš teikdami savo pagalbą....

ir man buvo spjaut į namą, ir buvo spjaut į uošvius, ir buvo spjaut į viską(tik ne į vaikus). Bet paskui vėl pagalvoju - na "apsispjaudau", ir kas tada... Tas uošvis mūsų name - tai daugiau stabdis nei reali pagalba. Senis neturi ką veikti, pensijoj, tai ir leidžia laiką su sūnumi. Aišku, lentukę kokią palaiko, prisuka, negaliu sakyt.

na, cituojamas postas labai pataikantis į mano mintis.


ir man taip atrodo, kad tik jis vienas dabar gali ką nors pakeisti. Ir aš nesuprantu jo pozicijos. Tiesiog jis nėra rėksnys, kaip jo sesuo.


tai netgi labai sutinku su mintimi, kad apsinuodijau savo mintimis savo gyvenimą, gadinuos nervus. JAUČIU. SUPRANTU. Ir prieš save gėda, kad jaučiu tokią neapykantą vyro šeimai. O kitą kartą ta neapykanta man atrodo kaip visai normalus jausmas. Žodžiu, galvoj ištisai verda UŽ ir PRIEŠ, tai pateisinu save, tai smerkiu už tokių jausmų bujojimą savy.
Kai paskutinį kartą išvažiavo vyras pas savo pupulius, tai pakriokiau kokį pusvalandį ir nuėjau į vonią pagulėt. Apsiraminau... Bet realiai tai planai visokie iš tikro galvoj "kuriasi" patys. Dėliojasi visokios versijos ką sakyčiau, ką daryčiau sutikus, kaip elgčiausi vienoj ar kitoj situacijoj... nu bjauru toks amžinas ginčijimasis mintyse su tais žmonėmis...

ir aišku, po to labai atšąla bendravimas su vyru, nekalbant jau apie seksą. Dabar jei kas negerai, iškart "metu" patarimą" - "nepatinka? šutink pas savo pupulius". Kuris vyras tai perneš ir prasideda nekalbadieniai...
sakyčiau, labai "geros" emocijos nėštumo metu. Tiesiog per visas tas "emocijas" nėra laiko džiaugtis nėštumu.

Jaučiuosi taip, lyg tie žmonės valytųsi į mane kojas, ir baigta. Dėšimt metų bendrauta, šypsotasi, kartu švęstos šventės... ir vieną dieną pasikviesta į tokią pačią šventę, pasisodinta ir pasakyta: TU KALTA, KAD JIS NEKALBA sėdi tie mano "artimiausi" žmonės ir tyli.
Taip išeina, kad ta tema buvo kalbėta ir kalbėta, kad "nuosprendis" buvo seniai priimtas, tik nebuvo progos jį išsakyti. Ir buvo išsakytas viešai. Visos familijos tyliu ir visuotinu pritarimu.

Tai dabar ta visa familija turi vėl susirinkti ir visuotinai kažką padaryt?


aha, labai gera mintis audžiu mintį

neleisk
as uzemiau tokia pozicija: jei pykstasi su manim/izeidzia mane- tai ir anuku nemato, nesvarbu ar tai uztruks menesi ar kelis, ar visa likusi gyvenima. ir anyta tai jaucia, visai kitaip pradejo elgis, padorumas kazkoks atsirado.. o su vyro sese 4 metus jau nebendraujam ir niekam to bendravimo netruksta. ka gali mano vaikams "duoti" zmogus kuris nekencia ju mamos??? ir tu turetum apie tai pagalvoti.
tikiuosi kad greit situacija pasikeis (del to namo ir pan.) ir galesi spjauti ant ju visu is auksto boksto
kad taip zmogui psichika gadintu tai cia saudyt reikia o ne bendrauti (kaip cia siule)
mes tave labai palaikom naitas!
Papildyta:

jeigu tas zmogus vaikui apie jo mama nieko nesako, tai tas neapykantos jausmas lieka kazkur toli toli toli....

deja tai netiesa- vaikai puikiai viska jaucia,
patvirtinimas tam- sunus, kuris daznai be zodziu ir be aiskinimu puikiai susivokia kiekvienoje situacijoje, orientuojasi kokie teveliu santykiai su vienais ar kitais zmonemis, nors prie vaiku su visais visada graziai bendraujam
Papildyta:
beje, zinau kas tai yra: mane pacia vaikysteje "verte" bendrauti su tecio brolio seima. mama norejo kaip geriau- daugiau nieko neturejom: ir tetis mire ir mociute. bet visada jauciau kad kazkas yra ne taip, nemalonu ten buvo, nors man dede su teta buvo labai geri (bet i mama ziurejo kitaip) ir kai tik igijau paauglysteje "balso teise" tuoj pat atsisakiau ten vaziuoti

Labai gerai suprantu naitą... Bet. Vaikai nėra mūsų nuosavybė. Mūsų daiktai, kuriuos galim "duoti" kitiems, arba "neduoti"... Kaip ten yra sakoma: "jie ateina per mus, bet..." Juo labiau, kad tie giminaičiai vaikus...myli. Kaip moka, kaip sugeba - taip... Ir aš net nežinau, kaip elgčiausi tokioj situacijoj. Pati turbūt su tais giminaičiais nebendraučiau. Nes man jie - svetimi. O vaikams - kraujo ryšys...
Kodėl žmonės, užaugę vaikų namuose, rašinėja į visokias televizijas, trenkiasi į pasaulio pakraščius vien tam, kad surastų savo giminaičius... Kad nors pamatytų juos... Nors pastarieji kažkada patys juos paliko, kaip nereikalingą balastą...

Nu *****, niekada nebuvau ir nesu šventuolė. Tačiau jau gerus, normalius santykius šeimoje ir su tais, kur prie šeimos (turiu minty- uošviai, švogeriai, brolienė) tai stengiuosi išlaikyti "švarius" ir aiškiai malonius. Būna, pasakau į akis ką nors, bet čia tik savo tikroje šeimoje...
Ir įtariu, kad tas mano noras bet kokia kaina sutarti su uošviais, su vyro seserim, per dešimtmetį padarė didžiausią skriaudą man pačiai. Jie užsimiršo, kad jie man visai svetimi ir neturi jokių teisių aiškinti apie mano gyvenimą?

Durna aš? Vis galvodavau, kad jau mano šeimoj tai netinka stereotipas - kad žmona taip "užvaldo" savo vyrą, jog tas užmiršta savo tėvus. Tai pati prisigalvojus - nu jau tik ne aš tokia, tempdavau savo vyrą lankyti jo tėvų , veždavau savo sūnų, jų anūką. Nes senelis vis "pasriūbaudavo", kaip jis pasiilgsta anūko, tuo metu - vienintelio.

Ir kaip aš smerkdavau mintyse tas moteris, kurios neleidžia savo vaikų vežti pas senelius, jeigu įvykdavo skyrybos su vyru Pasirodo, nepavaikščiojus jų batais, negalėjau nieko sakyt... nieko... Nes ne vietoj pasakytas žodis gali ir užmušti...

Kai aš save prisimenu lekiant į girią ąžuolo šakų uošvio jubiliejui, pinant keletą vainikų po to, kad galėčiau apvyniot jo krėslą, jų namo turėklus, kai jo vaikai tik juokėsi iš tokio mano entuziazmo... Durnė...



Gal ne visai taip, Silvute. Pirmiausia, aš nežinau, ar tikrai nieko nesako. Be to, jeigu pasilenkę prie vaiko nieko nesako apie jo motiną, tai dar nieko nereiškia. Vakar su vyru dar pasikalbėjau šia tema. Pasirodo, visgi užstalėj ten yra pakalbama apie mane. Tai koks skirtumas tada, ar kalba pietaudami apie mane, ar kalba pasilenkę prie vaiko? Juk vaikas tai šen tai ten vaikšto, kaip ir nesiklauso, bet neabejoju, girdi. Be to, kas čia per svečiavimosi modelis - visada eina tik tėtis ir sūnūs, o mama lieka "po pamokų" namie?
Papildyta:

Taip, ne nuosavybė. Sutinku. Ir pati taip galvoju, ieškodama sprendimo. Būna, kartais nusprendžiu, kad VISKAS, neduosiu, neleisiu vyrui vežti vaikų pas jo tėvus ir seserį, kuri gyvena su tėvais. Tačiau kai ateina tas laikas, kai reikia paskelbti savo sprendimą, susvyruoju.... Galiu kategoriškai pareikšti vyrui - išveši - skiriuos, galiu susikrauti daiktus.
Tačiau - juk aš negaliu šiaip sau pasakyti - skiriuos. Aš jau taip ir padaryčiau, nes darau tai, ką pažadu. O skirtis iš tikro visai nenoriu. Vyras man yra super geras visur kitur...
O po to pradedu galvoti... Jeigu jo tėvai nesilaiko kažkokios gyvenimo logikos, tai kas pasakys, kad ir jis laikysis? Gal jis taip nori pasidžiaugti savo vaikais, juk važiuoja į tėvų namus, kur gyvena ir jo ex draugai, pažįstami... Ir kaip reiktų elgtis man, jeigu vyras sugalvotų atsikirsti - tai ir aš tau (man) neleisiu vežtis vaikų pas tavo tėvus. Logiško pagrindo tam nėra, tačiau juk iš pykčio visko galima prišnekėti...

Ir kitas momentas. Suprantu, kad naitui dabar yra labai sunku (du maži vaikiukai, trečias pakeliui) ir tie visi karai tarp giminių yra emociškai labai gniuždantis dalykas... Bet. Kodėl tu nekovoji prieš tą "senmergę" jos pačios ginklais?... Ji smogė į tavo silpniausią vietą, į tavo pirmagimį... Jos silpniausia vieta greičiausiai yra jos vienišumas...(na tu čia geriau žinai) Išsirink, laiką, vietą - ir smok
Pėvėzė. Koks nors baliukas (nes reikia, kad būtų auditorija)... Ištaikai momentą ir pradedi pasakoti. "Oi, žinokit, o va mes su draugėm šeštadienį buvom gi prie zakso... Sveikinom tą savo bendramokslę, Onutę, nu atsimenat, šitą (nesvarbu, kad tokia Onutė tikrovėj neegzistuoja)...Jo šitą - 120kg sverdavo, su tokiu nutiušusiu cheminiu vaikščiojo, ir akiniais su -10 dioptrijų... Tai va - ištekėjo... Per internetą, žinokit, su kokiu fainu vyruku susipažino... " Ir tuomet padarai pauzę, atsisuki į tą "senmergę" ir sakai "Maryte. O KODĖL TU NEIŠTEKI" (ir taip klinkt klinkt akim) "tu va už ją ir 60 kg lengvesnė, ir gražesnė, ir ką JOKIO BERNO NESUGEBI SUSIRAST??? TAI NEGI Į TAVE NĖ VIENAS NEŽIŪRI?". Tegu ji verkia. Teisinasi. Muistosi, kaip kurmis, ištrauktas į prožektoriaus šviesą...

Ir tą daryti reikia metodiškai ir pastoviai. Kiekvieną kart su ja susitikus. Smogti ir smogti į jos vienišumą, į tai, kad ji nepagimdė, kad jos visas gyvenimas taip ir praeis - slaugant nusenusius tėvcus... Be jokios prošvaistės...
Suprantu, kad tai yra žema ir primityvu, bet. Gal tuomet ši moteris suvoks, kokie absurdiški yra jos kaltinimai tau, dėl tavo vaiko...

as asmeniskai buvau mamai labai dekinga kai isklause mane ir pasake: daugiau ten nebevaziuosim, norejau kaip geriau, bet jei nei vienai is musu tai neteikia dziaugsmo- tai neturi prasmes
vienas dalykas- jei vaikas nori ten buti, vaziuoti, bendrauti,
kitas- jei ne
jokiu budu negalim ziureti i vaikus kaip i nuosavybe, kuria "duodu ar neduodu". bet jei vaikui tai nepatinka tai turim ji apginti, nes kas kitas apgins? vaikas turi jausti kad su juo nuomone skaitosi, kad jis yra saugus.
kodel jei mama neveza pas mociute- ji "ziuri i vaika kaip i nuosavybe", o kai ta mociute vercia pas ja vaziuoti tai yra normalu? tai tada vel i vaika ziurima kaip i dakta, kuri galima kilnoti is vienos vietos i kita tik panorejus. pas mus irgi buna: menesiui- pusantram dingsta (net zinutes neparaso "kaip anukai?"), o paskui staiga uzsidega kad atvaziuos arba "jus atvaziuokit". tai butinai atidedu kuriam laikui, tada kelias dienas turiu moraliskai sunu ruosti tam susitikimui- pasakoju kaip mociute atvaziuos, ka veiksim, ka parodysim jai ir t.t., nes su vaikais taip nedaroma...
Papildyta:




Papildyta:

jokiu budu!!!
del "vezimo-nevezimo" cia turi buti bendras sprendimas ir ne per viena diena priimtas. reikia kad vyras suprastu tave kaip jautiesi ir uzduotu sau klausima ar vaikams yra is to naudos, emociniu atzvilgiu...

prajuokinai eik tu peklon
Bet juk tai taip primityvu, kaip ir tie jos kaltinimai. Aš jau seniai, kokia 20 metų taip nebedarau... Mane labai vargina tokių "ėjimų" ieškojimai, aš nesugebu. Bet tikiu, kad jie labai veiksmingi... užsivyniosiu ant "ūso" šitą patarimą

AS kalbu apie kitokia situacija:

Maniskiai labai greitai pereme ta modeli, kad pas mociute jie vaziuoja tik su teciu ir jiems nekyla nesklandumu. Atvirksciai, jauciasi itampa, jeigu as bunu kartu, nes anyta negali nepasirodyti, kad yra virsesne uz mane. O kai manes nera, nebelieka kam irodineti savo virsenybe ir jie graziai bendrauja.
Ir svarbiausia, kad pagal vaiku elgesi as matau, kad tas bendravimas jiems patinka

Perskaiciau, Naitai, tavo istorija. Apsizliumbiau - tarsi kazkas surezonavo dusioj. Man nera taip baisiai, bet negerai irgi. Sau pasakiau - kad man svarbiausia ne tai, ka kazkas pasake, padare, o kaip reaguoja i tai artimiausias zmogus. Man baisiausia, kad tada, kai uzstale tylejo - jis nestvere staltieses, nepaeme taves uz rankos ir neispyre duru. Zinau ir tai, ka reiskia jo baime, jo negalejimas nieko pasakyti pries. Tiesiog savo atveju as pasirinkau darba su juo - pokalbiu forma, neuzsidarant, bandant suprasti, kad jis is tos seimos, su savo bagazu, su jos vertybiu sistema. Nuoseklu darba bandant isreiksti savo jausmus - nuoskauda, pykti, neapykanta jam - uz tai, kad nesureagavo, issigando, neapgyne, bet duodant sansa istaisyti savo klaidas. Juk minejai, kad jis palaiko tave. Stiprybes.