Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

na, i sesers gimtadieni mes is vis niekada nebuvom kviesti: pas ja ateidavo pora draugiu ir tiek. matyt ji nebuvo tiek subrendusi, kad su visa seima susirinktu atsvesti. o gal jai to nereikejo ir nereikes niekada.

vis gi noreciau isgirsti jusu nuomone siuo klausimu

Vyro i gimtadieni as neleisti negaliu. Jam svarbu pasveikinti seseri, o ir gimtadienis neelinis. Is pradziu ir as sakiau: "Kam vaziuoti, jei ji net i tavo vestuves, galbut vieninteles tavo gyvenime, neatejo?" Jis sakosi nori visai tai pamirsti ir elgtis lyg nieko blogo niekada ir nebuvo. Po to pagalvojau, kad ir as pati pykciau, jei man kas draustu matytis su savo seima.
Nei zinutes, nei pasveikinimo seseriai nesiusiu, nes ji tiesiog i mane ziureti negali, as jai kaip raudonas skuduras pries buliu. Ji, turbut, labiau dziaugtusi negavusi mano pasveikinimo, nei gavusi. Nezinau, kaip reikes pakeisti santykius su ja, nes dabar tai atrodo misija neimanoma.

na mano santykiai su vyro seserimi neutralus..nei geri nei blogi..bendraujam gal labiau is pareigos nes jos vaikas musu krikstasunis...kartais net apsiribojam tik labas ir viso...nes net neturim jokios bendros kalbos..per jos vaiko krikstynas tai per dvi dienas viena kitai tepasakem kokius 5 zodzius..

O kam tau elgtis taip, kaip ji dziaugtusi, reikia atvirksciai: nu gerai, vyras bus gimtadieny, tai nusiusk puokste su sveikinimu (nu kur atneses pasako) - labai noreciau buti seimoje, tikiuosi kada nors.
Pagaliau, gal ir vyras pagalvos, kas jam svarbiau.
P.S. gal man lengva kalbeti, kai vyras pradzioj santuokos pasirinko musu seima, nes anyta buvo tiek pridirbus, kad jam pareiskiau ultimatuma. Ir jis zinojo, kad slapukauti negali. Ir tie jausmai jam isliko

Tikiuosi, kad kai mano brolis susiras sau žmoną, aš su ja sutarsiu puikiai

Labai linkiu to...

#Mia#, jei jus pati turite broliu ar seseru, pabandykite pastatyti save i savo vyro vieta - isivaizduokite, kad jums uzdrausta su jais matytis, geriausiu atveju leidziama tik paskambinti... Ar jums tai butu priimtina, ka galvotumete apie toki zmogu?
As zinau, kad mano vyras gimtadienyje tikrai ilgai neuzsibus, tiesiog jis nors pasveikinti savo seseri, ir tiek.

Turiu broli ir tikrai zinau, kad jei jis nebendrautu (demonstratyviai, nekalbu apie savaitgaliu leidimus kartu) su mano vyru musu santykiai nutruktu.
Ir mes su anyta dabar labai gerai sutariam, nes ji suprato, kad sunu ji tures tik tuo atveju, jei myles mus visus. Ir as vyrui nedraudziau bendrauti, tik jis privalejo nusibrezti svarbumo ribas (ir parodyti jas tevams). Todel as manau, kad su tavo vyro seserim taip pat reiketu nubrezti ribas, kuriose butu jusu seima, o ne tik jos brolis.
Nors as kiek supratau, tai santykiai svarbus tik tavo vyrui, o jo sesei giliai dzin, ji yra tokia uztikrinta. Todel as pradeciau "vaziuoti" (aisku vyras tai zinotu ir palaikytu bent jau komentarais). Visiskai kita situacija butu, jei tu nekreiptum demesio, bet kai tau svarbus bendravimas privalai jo siekti. Cia tik mano nuomone, jos laikytis neprivaloma

Pas mus ribos yra nubreztos, vyras aiskiai issake savo seimai prioritetus. Jei mes anksciau vaziuodavom pas vyro seseri kiekviena sekmadieni pietums, tai dabar to nebuvo jau 4 menesius, nors vyro sesuo vyra kviete ne karta. Tas pats yra su jo mama. Ketvirtadieni mes ja aplankeme po daugiau kaip 3 menesiu pertraukos (anksciau matydavomes bent 1k. per menesi).
As netikiu, kad seseriai nebutu svarbus bendravimas su savo broliu. Vaikysteje jie buvo labai artimi, veliau mano vyras jai labai padejo rupintis vaikais. Aplamai, kai budavo kazkokios problemos, ji pirmiausia puldavo skambinti jam. Kai ju seima balansavo ant skyrybu ribos, mano vyras po kelias valandas su ja "ant telefono kabedavo" guosdamas ir patarinedamas. As manau, kad is dalies visos problemos yra dar ir del to, kad jai labai sunku susitaikyti, jog jis jau turi savo moteri ir savo seima, kad didziausias demesys dabar bus man, geles man, petys issiverkti irgi visu pirma man ir pan. Zinau, kad kartais uzsuka pas seseri knygomis apsikeisti (jie megsta to pacio stiliaus literatura, autorius), bet niekada pas juos nepasilieka net kavos, nors galbut ir noretu ilgiau pabendrauti. Tokiu budu jis irgi parodo, ka renkasi.
Zodziu, as priekaistu savo vyrui del jo elgesio ar pasirinkimo neturiu. O vat ka daryti su seserimi - nezinau. Per prievarta mielas nebusi, uztat ir nenoriu listi i akis su sveikinimais, gelemis ir pan. Su mama mes privalome bendrauti, kokios blogos nuomones apie mane ji bebutu. O su seserimi - jau cia mudvieju (sesers ir mano) reikalas. As pirma zingsni zengiau, dabar viskas priklauso nuo jos, ar sugebes ji perlipti per savo ambicijas, patinka/nepatinka, ar ne. Draugemis kazin ar kada patapsim, bet susitikus, kad nereiketu melti is pykcio ir neapykantos, tikrai galima pasistengti. Bent jau del esamu ir busimu vaiku.

Mane tai uzknysa vyro sesuo kai pradeda aiskinti visas gyvenimo tiesas as laikausi tam tikro atstumo nuo jos ir man yra draugem tikrai nebusim .

Mano santykiai su broliene dabar irgi yra tokie. O kažkada buvo kitaip. Aišku liūdna, kad yra taip. Bet dabar jau nebegalvoju apie tai. Neatsisakysiu jiems padėti, bet niekada nesisiūlysiu pati. Brolis yra brolis, bet su ja .

Mes tai su vyro seserim lyg ir sutariam. Tai yra nesikoliojam, kalbamės, stengiamės ją suprast. Žinau, kad ji mane laiko kategoriška ir kad aš kartais ją užnisu savo požiūriu (kaip ir ji mane), nes aš priešingai buvau auginta nei ji.
Ji yra labai išlaidi (beje iš vyro tėvų kišenės, kai tuo tarpu tokio amžiaus būdamas vyras pats duoną uždirbo ir jokios materialinės pagalbos mums ir nereikėjo), o aš atvirkščiai- taupyti stengiuosi ir vakarėliams bei barams man pinigėlių gaila ; ji neįsipareigoja tėvams niekuo, atsisako kokį darbelį padaryt, kai tuo tarpu iš mano vyro ir turinčio šeimą tėvai vis ko nors reikalauja (vyro tėvai dar pakankamai jauni ir galėtų patys pasidaryt (pvz. kad ir tokius absurdiškus darbus kaip nusipirkt el. lemputes, o ne apsimest, kad nežino kokių lempučių reikia), bet mat reikia tarnų ). Ji net kartu su tėvais švenčių nešvenčia, užtai tėvai apeliuoja į mūsų sąžinę, kad VAIKAI nedėkingi, jiems liūdna ir turim mes šventes praleist su tėveliais (nes paskambinusi uošvienė verkia, priekaištauja), o ne su savo bendraamžiais (dėl laiko neskyrimo draugams, mes jų kaip ir nebeturim)... Tai tokie ir santykiai mano ir mošos, kad ji yra išlepinta suaugusi mokslus baigusi moteris (niekur nedirbanti ir darbo neieškanti) ir mums dėl to yra skaudu. Tėvai skiria vaikus, todėl vaikai ir negali būti tikrais draugais.

P.S. su moša daugiau bendrauju aš, nei mano vyras. Aš tokia kaip ir tarpininkė esu tarp jų, nes be manęs jie visai nesikalbėtų.

Su vyro broliu sutariam puikiai. Tiesa susitinkame gan retokai. Va kitoki poziuri i broliu susitikimus turi jo brolio zmona. Nors laikui begant sakyciau keiciasi ir ji.
Na o mano brolio zmona tai ne kas... Ir dabar jau turiu pasakyti buvusi zmona. Is tikro kai ji atejo i musu seima ji niekam nepatiko. Ne tik tevams, man, bet ir daugeliui kitu giminaiciu ar bendru draugu.... Taciau tai buvo ju sprendimas, apsivede, susilauke sunaus. Brolis tikrai ja mylejo ir manau vis dar myli, stengesi kad tik jiems viskas gerai butu. Rupinosi ir panasiai. Taciau stai po penkiu metu issiskyre. Jos iniciatyva. Ji turi kita.Ir vis dar man nepatinka. Na bet dabar bent jau nebereikes bendrauti. Beveik. Nes ju sunuka as labai myliu ir su vyru esam jo kriksto tevai taigi teks kartais ir su buvusia brolio zmona susimatyti...