Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

[/quote]a6 irgi esu ta bjaurioji brolio mona. Buvo laikas kai ji su manim iš viso nekalbėjo, dėl neaiškių priežasščių, dabar užsimanė bendrauti (pagal vyrą suaugo) bet dabar aš nekalbu ir nematau prasmės bendrauti. Jei su manim net nepasisveikindavo tai kokiu tikslu man su ja bendrauti. O šiaip tai ji labai išpaikiinta, išlepinta tėvų [/quote]

cia viskas lyg as buciau parasiusi

Sveikutės, aš pati užaugau su dviem broliais. Ištekėjau ir teko susitikti su vyro dviem seserimis. Viena vyresnė už mane o kita dar vidurinėj makinasi. Kai atvažiavau į svečius, jaunoji neišėjo iš kambario, taip manęs vengdavo gan ilgai, stengėsi išvengti susitikimų. Vyresnioji bendravo tik iš mandagumo. Mane tai slėgė. Vyras mano ramus žmogus, guosdavo mane , sakydavo kad viskas bus gerai. Po kiek laiko paaiškėjo, kad jaunoji sesuo labai sutarė su broliu, ir jai atrodė kad aš iš jos atimu geriausią jos draugą. ta mintis mane guosdavo. Sunku buvo važiuoti pas juos , nes ir anyta nelabai džiaugėsi mane matydama (aš už vyrą vyresnė dviem metais, uošviui neatrodžiau pakankamai graži.....). Važiuodavau pas juos tik dėl MB, nesinorėjo pasiduoti, nuleisti rankų. Mano mama pyko, sakė "ko važiuoji jei tavęs nenori". Laikas ėjo, apsiprato seserys su manimi. Jaunėlė pradėjo bendrauti. Lyg viskas ir gerai. Tačiau kai sužinojo kad padavėm pareiškimus tuoktis, vyro jaunesnioji sesuo užsidarė, verkė. iki vestuvių jaučiau įtampą. Bet po vestuvių viskas susitvarkė, dabar sutariam puikiai , ji suprato kad kitaip nebus, atradom bendrų interesų. Vyresnioji po mūsų vestuvių atitolo nuo manęs. Po metų, kai pati ištekėjo, pradėjo daugiau bendrauti, su ja dalinamės šeimyninio gyvenimo rūpestėliais. Mes jau turime sūnaitėlį, o ji jau laukiasi.
Po truputį, nors pardžioje buvo ne kaip, viskas susitvarkė. Man pakanka taip kaip yra dabar, ( neesame lyg tikros sesės, bet ir nesiriejam). Kai iš pradžių santykiai buvo šalti, tai ir mažiausias žingsnelis link šiltesnio bendravimo man atrodė svarbūs ir reikšmingi.

Strazduks, gerai,kad po sunkios pradžios tau dar užteko noro su jom bendraut ir kažkokių ten bendrų interesų ieškot. Man tas noras visai praėjo. Gal dabar jau kita pusė (vyro sesuo) pradėjo kažkokį norą rodyt, bet mano širdy tik "prixodi včera". (pavėlavai, vakar reikėjo...).

Gal tave įskaudino tiesiogiai. Mane ne, nes jei būtų įskaudine tai greit neatleisčiau, esu skorpionė - su manim gerai arba nedraugauju. .... Vistiek bendrauti juk reikia, nes kas antrą savaitgalį ten važiuojame.
tačiau,kad dabar gerai, tai nereiškia, kad ir rytoj bus gerai. Perdaug neužsileidžiu, ir nenusileidžiu. Išsakau savo nuomonę, nors ji gal ir nepatinka.
jei reiktų būti tavo vietoje, turbūt bendraučiau tik tiek kiek reikia jai, tegu šokinėja aplink, jei jai taip reikia, pati pastangų nedėčiau.

Mes bendraujam... susitinkam du- tris kartus per metus priverstinėm progom: gimtadienis jos, mano, na dar koks netikėtas susitikimas. Net per Kaledas ar Velykas, ar mamos gimtadienį

Ne, kaip ir tiesiogiai nieko nebuvo, bet vat netiesiogiai Jau rašiau: nieko prieš ją neturiu, pradžioje ji man tikrai patiko, niekaip nesupratau kas negerai... O dabar: praejtyje 5 metai skausmo ir ašarų, dabar du metai kai nebeskauda širdies: spjoviau ir tiek. Nebenoriu nieko.

Galiu kalbėti ir iš kitos pusės. turiu du broliukus, vienas vedęs, tad jo žmonai esu ta vyro sesuo. Sutariam gerai, bet galėčiau jai būti atlaidesnė. Esu sunkaus būdo, nemoku tolerantiškai žiūrėti į kaikuriuos dalykus, kurie man nepatinka. kišu savo trigrašį, nors žinau kad negerai darau. PVZ. palieką vaiką močiūtei - mano mamai, o patys išeina į barą, ir kai mamai iškyla sunkumų ir prašo grįžti namo, jie nesiskubina. tada aš iš pykčio verdu ir bambu. gerai kad ji dzūkaitė, atlaidi, geraširdė, pykčio nelaiko.

kažkaip nepasakyčiau...
į kviestinį balių žmonės paprastai KVIEČIAMI. matyt tavo vyrui sesers reikia.

mano situacija analogiska, mano mama sako- subres ji, sukurs seima ir bendrausit dar. o koks gali buti bendravimas po tu visu nuoskaudu jai gal gerai, isliejo visa savo neapykanta, visa pavyda del brolio per tuos bendravimo metus, bet as negalesiu to pamirsti. dabar tylu, ramu sirdyje, ir gerai. net po viso to negaliu pasakyti kad nekenciu jos ar panasiai (ir aciu Dievui), tiesiog TUSCIA ten, kur ji turetu buti. ir tikrai nieko nebenoriu...

nuopat vaikystes mama formavo "tradicija", kad gimtadienis yra mano svente.
Nedalyvaudavo mano gimtadienyje kazkokie dedes ir tetos, kuriems turi buti nukrautas stalas su keliais karstas, o sventes kaltininkas prisimenamas tik su pirmais tostais.
Tai budavo mano svente i kuria as pati kviesdavau tuos zmones, kuriuos as noredavau matyti. savo vaikams irgi tikiuosi ta pati perduoti.
Matyt todel ir nesuprantu, ka mano gimtadienyje gali veikti man "nemielas"zmogus.
P.S i gimtadienius irgi einu tik pakviesta - isimtis vyras ir kai bendrai organizuojamas gimtadienis draugams ( bet tai jiems buna zinoma ir ju atsiklausiama, ka paviesti)

Silvute, aš gimtadienį suvokiu kitaip. Man tai proga (tokia reta mūsų laikais) susirinkt šeimai. Visada norėjai ir noriu dėdžių ir tetų (dėja, nedaug turiu). Aš ją pati pasikviečiu, nes nenoriu kad visai nutruktų bet koks bendravimas. Nors du kartai per metus- bet mano. Sudegint tiltus visada spėsi. Jei atsisakai užeit arbatos, nes...- tai viena, jei atsisakai dalyvaut gimtadienyje- tai jau atvira nepagarba žmogui, nes vis gi gimtadienio data visam gyvenimui žinoma ir gali suplanuot laisvą vakarą. Tai leidžia visgi tikėtis kad kada nors, gal, kažkas pasikeis.

Dar, niekur nerašiau kad ji man nemiela, kaip tik rašau kad patiko ir nesuprantu kodėl taip gavosi.

O kur aš rašiau kad einu nekviesta?

Pas mus irgi dideles problemos su vyro seserim Is pradziu santykiai kaip ir neblogi buvo, bet kuo toliau, tuo labiau as jai nepatikau - juokdavausi ne tada, kai reikedavo, arba nesijuokdavau, kai reikedavo, per daug neatviravau su jais (nors karta bandziau, tai buvau pasodinta i vieta - mol visi problemu turi, nereik cia list su savom), pries Kaledas nepadejau zasi jai iskepti , o po Kaledu - sudeti indus i plovimo masina Kai vyras karta paprase maziau kistis i musu seimos reikalus (net sofos be ju nebegalejom nusipirkti), isizeide taip, kad ... neatejo i musu vestuves Tylejau, jiems nieko nesakiau, santykiu nesiaiskinau, nors oi kaip buvo skaudu! Tik vyrui ant peties kartais issiverkdavau. Kadangi vyro sesuo labai gerai sutaria su savo mama, tai ir mama pries mane nusistacius. Tiesa, pasveikinti i vestuves atejo, bet tik tiek, po tuoktuviu prie stalo jos nebuvo...
Na ir ka, praejo keletas menesiu, vyras bendrauja su jais tik telefonu, aplankyti ju nevaziuoja (nors tikrai zinau, kad noretu, jam seima visuomet buvo labai svarbi), bet kadangi jis palaiko mane, zino, kad as pas juos tiesiog negaliu vaziuoti, tai aukojasi ir jis. Mama su seserim, matydamos, kad baigia ji prarasti, bando svelninti situacija - nori, anot ju, taika su manimi sudaryti, nors as su niekuo juk nekariavau Sesuo lyg ir noretu manes atsiprasyti, o as negaliu su ja net susitikti - nezinau, ka reiketu sakyti (kad viskas gerai? Jokiu problemu ir pan.?). Noreciau su jais susitaikyti vien del vyro - as ji labai myliu, ir matyti ji besikankinanti nera paprasta. Bet bandau isivaizduoti musu susitikima ir... neisivaizduoju, nei ka as tureciau sakyti, nei ka daryti, nei kaip reaguoti i atsiprasymo zodzius...

Pireja, nuostabu, kad turi tokį vyrą, kuris aiškiai parodė kurioje pusėje yra. Gal, pradžiai motina pasikviesk arbatos? Pasirink tokią dieną ir val, kad pvz. galėtų pabūti tik, tarkim vieną- ar dvi val. Paruošk kokį užsiemimą: nuotraukas, ar jūsų vaizdajuostę kokią, kad mažiau būtų šnekų, tik pasisedėjimas. Pažiūrėsi kaip pavyks, ar nebus paskui apšnekėjimo ir pan., jei viskas gerai- kada pakviesk vėl... Gal viskas susitvarkys.

Bet, aišku, neatėjimą į vestuves atleisti labai sunku