Liepos 18 d. gimdžiau Antakalnio klinikose, todėl, kol prisiminimai dar švieži, noriu pasidalinti savo įspūdžiais.
Kadangi man buvo planinis cezaris, tai atvykau pora dienų anksčiau. Priėmimo skyriuje personalas buvo labai malonus, viską aiškino, pasakojo, ką daro, į palatą ir mane nulydėjo, ir vyrui aiškiai paaiškino, kur eiti.
Patologiniam skyriuj taip pat labai visi malonūs, prieš visokius tyrimus paaiškina, kur eiti, ką sakyti, ką daryti, kaip gulti, sėsti ir pan. Prieš operaciją ir skuto, ir klizmą darė, labai sesučių humoro jausmas patiko. Aš, vėpla, po klizmos paklausiau, kiek dabar laiko tualete sėdėt, tai ji atsakė, kad nors ir visą naktį, jei labai patiks.
Gimdymo skyriuje taip pat viskas super. Operacinės suremontuotos, šilta, personalas viską irgi aiškiai paaiškina, kalbina, ramina, pasakoja, kas ir kaip vyks. Pooperacinėj palatoj, kol po spinalinės nejautros kojas jaust pradedi, sesutė nuolat šalia būna, klausinėja, ar neskauda, vaistus suleidžia, kojas judint liepia, anesteziologė periodiškai užeina pasiteiraut, ar viskas gerai.
O dabar apie antrąjį baisųjį aukštą...
Palatos.
Taip, palatose remonto reikia: ir kranai kriauklėse krenta, ir langai sunkiai atsidarinėja-užsidarinėja, ir sienų dažai aptrupėję, ir naujagimio lovelė labiau į gardą panaši, ir taburetės girgžda, ir spintelių durys kreivai užsidarinėja. Bet aš juk ne į 5 žvaigždučių viešbutį važiavau, žinojau, kad ligoninė ne privati, man svarbiausia buvo profesionali mano ir vaikelio priežiūra. Ir viską apžiūrinėjau ne todėl, kad man kliūtų, o tam, kad galėčiau čia aprašyt.
Tualetai ir dušai.
Taip, tualetai baisūs, nes yra tokių gimdyvių, kurios po savęs ką padaro, tą palieka: aptaškytas grindis, sukruvintus klozetus, visu gražumu išskleistus įklotus ir t.t. Ir kai ateini į tualetą ir turi visa tai išsivalyti, pyksti tikrai ne ant personalo. Beje, valytoja tris kartus per dieną į tuos tualetus eina ir valo, tik kad po valymo vos kelias minutes švara tesilaiko.
Nėra tualetinio popieriaus, bet atsineši savo rulonėlį ir ramu.
Dušuose situacija, mano akimis, geresnė, o kad šalta nereikia išsiprausus išeinant palikinėt atvirų langų. Žinoma, kabinas dengia celofaninės užuolaidos, kilimėliai ant grindų ne pirmos jaunystės, kai kuriose kabinose nėra kur daiktų pasidėt ar pasikabint. Tai jei kam tokie dalykai labai šiurpą kelia patariu tikrai Antakalnį negimdyt.
Personalo žiūrėjimas iš aukšto.
Nė vienas darbuotojas pradedant virėja ir baigiant gydytojais nepažiūrėjo į mane iš aukšto, nors niekam į kišenes nei šokoladų, nei dešimtinių nekaišiojau (beje, prisiskaičiusi Supermamų buvau tam pasiruošus). Tiesa, vienai akušerei vyras bandė atsidėkoti, bet ta tik ėmė rankomis mojuot ir iš palatos išbėgo, pasakiusi, kad nesupranta, už ką...
Visi įeidami į palatą pasisveikina, kelis kartus per dieną ateina gydytojai, kurie teiraujasi, ar neturiu klausimų dėl savęs ar dėl kūdikio. Į visus klausimus iš karto gaudavau atsakymus be jokių niurzgėjimų ir raukymųsi.
Seselės ateidavo kas kelias valandas ir klausdavo, ar nereikia man nuskausminamųjų, ledo ir pan., net liepdavo ateiti į postą, jei ko prireiks.
Virėja, atnešusi maistą pirmą kartą, pasiteiravo, ar turiu savo įrankius. Turėjau, bet jei nebūčiau, būtų davusi. Atėjus pasiimti tuščių lėkščių visada paklausdavo, ar jau gali jas paimti, ar buvo skanu.
Patarimai dėl kūdikio.
Būtent Antakalnyje gavau labai nemažai informacijos, kaip prižiūrėti naujagimį: ir virkštelės liekaną, ir kaip pamperą keisti, ir kaip rengti, ir kaip migdyti, ir kas kiek laiko maitinti.
Kai vaikelis primomis dienomis dar nemokėjo tinkamai paimti krūties, akušerės kelis kartus ateidavo ir rodydavo, stengdavosi padėti. Išmokom.
Kai kokią ketvirtą atsirado problemų su krūtimis (sukietėjo klaikiai, skaudėti ėmė), gydytoja apžiūrinėjo kelis kartus, aiškino, kad čia viskas kol kas normalu, kad pereinama prie tikrojo pieno gamybos ir patarė, kokie požymiai rodytų, kad kas nors blogai.
Kai vieną naktį man paliktas sūnelis ištisai verkė, maniau, stogas nuvažiuos, nuėjau į naujagimių palatą, išsiklausinėjau, kas ir kaip, seselė viską kantriai aiškino ir pasakojo, nors buvo antra valanda nakties, o mano kai kurie klausimai gal ir kvaili. Išeinant dar pasakė, kad jei labai pavargsiu, galiu atnešti vaikutį jai. Bet aš nenešiau, pamaniau namuose juk vis tiek reiks pačiai tvarkytis, nebus kam verkiančio palikt, todėl reikia mokytis.
Iš ryto atėjusiai akušerei pasiskundžiau, kad net tualete per visą naktį nebuvau, tai ji pabuvo palatoj su mano raudančiu sūneliu, kol savo reikalus atlikinėjau...
Kūdikio palikimas mamai.
Po Cezario tą pačią dieną atnešė vakare pamaitint du kartus, kitą dieną nešiojo pagal grafiką, o trečią dieną paliko visam laikui. Ar pasilikti kūdikį prie savęs priklauso tik nuo mamos, nes personalas kiekvieną kartą ateidamas paimti kūdikio paklausdavo, ar nenoriu pasilikti jo palatoje. Ir kai pasakiau, kad jau noriu, be jokių kalbų paliko.
Kiekvieną rytą ateidavo naujagimių gydytojai, apžiūrinėdavo, sverdavo mažulį, būdavau pasiruošus visokių klausimų, tai į visus atsakydavo.
Artimųjų buvimas nelankymo valandomis.
Vyras buvo su manim kasdien iki kokios 23 val., niekas jo namo nevarė. Pirmą naktį po operacijos net nakvojo su manim, nes aš gulėjau dvivietėj palatoj ir kita lova buvo laisva.
Todėl, nors jau ir dėkojau ligoninėj, noriu dar sykį labai padėkot visam personalui: gydytojai Audronei Meškauskienei (už palaikymą visą nėštumą, puikią ir profesionalią priežiūrą, lengvą pooperacinį laikotarpį ir gražų randą), akušerei Irenai Paulauskienei (už tai, kad iš karto po operacijos leido man pabučiuoti sūnelį, už nuoširdų dėmesį, supratimą ir visokią kitokią pagalbą), anesteziologei (deja, nežinau pavardės) (už puikiai atliktą nejautrą ir žodžius sveikiname, mamyte, jūs turit sūnelį, po kurių vos neapsižliumbiau) ir visiems kitiems gydytojams, sesutėms, akušeriams.
Ir pabaigai: labai patiko akušerės Irenos žodžiai, jog jei pacientės atvyksta su neigiama išankstine nuostata ir žmonėse su baltais chalatais mato tik priešus, tai joms niekur nebus gerai.
Na, o dabar prašau mėtyti į mane akmenis...
nors ir praejo 1,5mt Tai akusere viska parode ir paaiskino 
