Noriu susigrąžinti meilę...

Lengva pasakyt, sunku padaryt



šitie žodžiai , stipriai kovoti neteko, bet pasistengti reikėjo, beje jam taip pat, užtai dabar esame labai laimingi

Butinai pasistengsiu viska papasakoti, jei tik isaus ta diena

o ar tikrai verta tiek laukti? jis visada bus pririštas prie tos moters,prie vaiko...
o ar jis tikrai vedė dėl vaiko? galima ir nesusituokus vaikutį auginti... būtų prisimęs atsakomybę ir tiek ...nu ir ...gal ir sugrįš po kiek laiko...bet jau kitoks...gal pati nebenorėsi su juo būtų... žiūrėk į priekį...
apsidairyk aplinkui tikrai yra puikių vyrų...
[/quote]

Sioje istorijoje ir man paciai daug kas neaisku ir protu nesuvokiama. Kasdien bandau gvildenti ta istorija po gabaleli ir issiaiskinti kaip cia ir kas, bet sunkiai sekasi. As esu isitikinusi, kad vede del vaiko, bet... visada yra tas zodelis BET.
Teisinga LOGIKA pastebejai, jei ir sugris, tai jau kitoks, ir galbut as tikrai jo nebenoresiu. To labiausiai bijau. Bijau dar karta kenteti. Isdidumas daug ka daro. Eidama gatve pro ji praeinu lyg pro nepazistamaji, nors sirdele virpa, noriu pulti ir isbuciuoti visa, o jis ir neuzkalbina manes. Gal susitikus, pasikalbejus ir issiaiskinus viskas pasikeistu. Galbut tada mano sirdele paleistu ji, as pamirsciau ji, ir mano gyvenimas pasikeistu.?!... Gal ir yra aplinkui puikiu vyru, bet jie jau uzimti. Geri vyrai nesimeto. Bet siuo metu dar nesu pasiruosuosi priimti kita vyra i savo gyvenima. Nenoriu jokios kitos istorijos. Nepasitikiu ne tik savimi, bet ir kitais. Pasidariau uzdara, ir tai mane slegia. Labai pasimetusi esu ir nebezinau ka man toliau daryti. Niekaip as negaliu pamirsti jo, sirdis nepaleidzia, nors tu ka. Gal pasibels i mano sirdi kada koks nuostabus vyras, gal... Manau, kad jam teks dedi daug pastangu... Pastebejau, kad labai isranki ir reikli pasidariau. Nemanau, kad kas tures sitiek kantrybes, kad pasiektu mane.

as visalaik sakau taip:jei jauti,kad gali kazka del savo laimes padaryti,tai ir DARYK...jei ne,tai ne...tik kai suvoki,kad viskas kas nuo taves priklause jau padarei,ir nors nepasiekei norimu rezultatu,belieka su tuom susitaikyti...bet jokiu budu nepalaikau tokios pozicijos,kad nieko nedarant imi ir visko atsisakai...zinoma reikia atsizvelgti ir i situacija...bet is esmes,daryk tai,ka gali ir manai turinti padaryti...

BUCI, o ne bandei ta situacija pagvildenti su psichologo pagalba? Jis galėtų tau padėti pamatyti tą situaciją visai kitu kampu negu tu pati matai. O tai būna labai sveika.

Kaip tu gali jį pamiršti, jei tu kasdien vartai savo galvoje tą istoriją? Meilę galima valdyti protu - noriu myliu, noriu nemyliu. Matau, tu pati nenori pamiršti. Puoselėji tą jausmą. Gal tau patinka save kankinti? Jaustis nuskriausta, kai iš esmės tu tik pati save skriaudi. Pirmas žingsnis, mano supratimu, būtų nustoti vaidinti išdidžią ir bent jau pasisveikinti jį sutikus. Ar taip ir virsi visą gyvenimą savo emocijose? Kartais reikia šiek tiek valios ir proto darbo, norint išlipti iš tokių situacijų. Bet, pirmiausia, reikia noro.

Nebezinau, ar verta ta daryt,nes jis manes nemyli. Na, bet papasakosiu. Pries metus susipazinom, jis norejo su manim, draugaut, supazindino su draugais, o as i ji ziurejau kaip i atsargini varianta - viesumoj rankom nesikabindavau, jokiu intymiu dalyku nenorejau ir musu pora nelaikiau. Kol galu gale jis neapsikente ir pasake, kad nebenori su manim susitikineti. Tada as ji bandziau kviesti visur, pradejom tampytis, susitikinet ir pan., po 6 men.pradejom myletis... Ji tokia situacija labai tenkino ir apie jokias draugystes nei kalbos nebuvo. Pajutau, kad jausmai atsiranda. Susirado kita, su kuria, kaip jis tada sake, norejo buti, o as neva turejau buti meiluzes vietoj. Pasakiau "STOP", praejo beveik 4 men., nebendrauja su kita, karts nuo karto bendraujam, jis nuolatos rodo iniciatyva testi tuos neipareigojancius santykius, draugyste su manim jo nebedomina, nes neva geriau viena vakara gerai praleist nei nuolat susitikinet ir pyktis ir visi kiti kvaili pasiteisinimai. Kai pasakiau, kad nebebus kaip buvo, ivertino tai, kaip reikalavima kazko is jo ir spaudima i kampa. Tiesiog matau, kad jis nori jam patogios situacijos, kuri buvo anksciau, nes palaikant tokius santykius nereikia nei kam nors aiskintis, gali bet kada susitikt, nera teises pavyduliauti, kazko reikalauti ir t.t. Savo pozicijos siuo klausimu as nekeisiu, nes nesinori skausdintis, bet jausmai jo atzvilgiu dar yra. Nezinau, ar verta kazka daryti ir tiketis? Ka galit patart is savo patirties?

[quote=Ququ,2007 12 15, 21:40]
Nebezinau, ar verta ta daryt,nes jis manes nemyli. Na, bet papasakosiu. Pries metus susipazinom, jis norejo su manim, draugaut, supazindino su draugais, o as i ji ziurejau kaip i atsargini varianta - viesumoj rankom nesikabindavau, jokiu intymiu dalyku nenorejau ir musu pora nelaikiau. Kol galu gale jis neapsikente ir pasake, kad nebenori su manim susitikineti. Tada as ji bandziau kviesti visur, pradejom tampytis, susitikinet ir pan., po 6 men.pradejom myletis... Ji tokia situacija labai tenkino ir apie jokias draugystes nei kalbos nebuvo. Pajutau, kad jausmai atsiranda. Susirado kita, su kuria, kaip jis tada sake, norejo buti, o as neva turejau buti meiluzes vietoj. Pasakiau "STOP", praejo beveik 4 men., nebendrauja su kita, karts nuo karto bendraujam, jis nuolatos rodo iniciatyva testi tuos neipareigojancius santykius, draugyste su manim jo nebedomina, nes neva geriau viena vakara gerai praleist nei nuolat susitikinet ir pyktis ir visi kiti kvaili pasiteisinimai. Kai pasakiau, kad nebebus kaip buvo, ivertino tai, kaip reikalavima kazko is jo ir spaudima i kampa. Tiesiog matau, kad jis nori jam patogios situacijos, kuri buvo anksciau, nes palaikant tokius santykius nereikia nei kam nors aiskintis, gali bet kada susitikt, nera teises pavyduliauti, kazko reikalauti ir t.t. Savo pozicijos siuo klausimu as nekeisiu, nes nesinori skausdintis, bet jausmai jo atzvilgiu dar yra. Nezinau, ar verta kazka daryti ir tiketis? Ka galit patart is savo patirties?

nebesukciau galvos del tokio bico, pilna geresniu, o buti siaip atsargine merga, kai turi laiko ir noro tfu, gerbti reikia save ir kiti tada gerbs
P.S. jei tu jam rupi kazkiek, tai ivertins ir imsis veiksmu, jei nesiims, viso gero, dziaukis lengvai atsikracius

Baisu, kad iklimpus esu ( iki ausu ) O jam cia labai patogi situacija

Matai,kaip lazda antru galu apsivertė.

Nemanau,kad verta šią situaciją svarstyti.Jis nuo tavęs atšalęs,nutolęs.Ieškok laimės su kitu,nes tie jūsų santykiai nuo pat pradžios nenormaliai klostėsi..Viena-pana,kita-meilužė...Nu kokios čia meilužės tokiam amžiuj,nevedęs gi.Iš įpročio jis su tavimi,paįvairinimui...

Tikrai taip, lazda turi 2 galus. Is tikruju nesijauciu kalta, nes is pradziu nieko jam nezadejau, neapsimetinejau. Aisku, galejau zaist dvigubus/trigubus zaidimus, vaidinti didele meile, apsukti galva ir butu viskas pagal mano dudele Bet kaip jauciausi - taip ir dariau, nes musu pora nelaikiau. Man jausmai atsiranda pamazu, reikia laiko, patikrinti zmogu, praleisti su juo laiko, pazinti. Manau, kad tai labai naturalu, viskas turi vykti palaipsniui. O jis impulsyvus - norejo visko is pat pradziu.
Visiskai pritariu, kad neverta tos situacijos svarstyti.Pacia tai labai skaudina ir norisi kuo greiciau nuo sitos istorijos atsiriboti, viska pamirsti ir gyventi toliau.Nebegaliu nei normaliai miegoti, nei mokytis, nes mintys tos pacios galvoj. Baigiu susitaikyti, kad nera jausmu is jo puses ir nebuvo/nebus, bet susitinkam, pradedam graziai bendrauti, paskutinikart, kai matemes, atrodo, taip dziaugesi, kad susitikom, jo akys svytejo, gloste rankas, plaukus, pyne kasas, buciavomes ir vel prasideda audra mano sirdy, nes esu pasimetus, ar jis zaidzia, ar yra dar jausmu likuciu Na, viltis mirsta paskutine - tas ir blogiausia..

O gal man kas nors logiškai paaiškins, kodėl kai kurie vyrai sugrįžta?
Mano situacija tokia - išsiskyrėme prieš kelerius metus (susituokę nebuvome, bet draugavom visai netrumpai), nuo to laiko daugiau nesimatėme, nes skyrybos buvo labai komplikuotas laikotarpis mums abiems, maniau, kad daugiau gyvenime su juo nebebendrausiu ir jis turbūt apie tą patį mąstė. Bet štai, prieš kelis mėnesius jis man pradėjo rašyt žinutes, nieko intymaus ar užslėpto, tokius kasdieninius dalykus. Na, aš nieko prieš, pykčio kaip ir nebelaikau, jausmų irgi (turiu vyrą, su kuriuo ruošiamės susituokti), bet kyla klausimas - jei tiek laiko vienas kito akyse nematėm, tai kas jį paskatino? Smalsumas? Pati tiesiogiai užklaust nedrįstu, bet įdomu Kaip jūs manote?