Noriu susigrąžinti meilę...

Aš jus suprantu pilnai, pati išgyvenau metų bėgyje įvairių cirkų, kol galiausiai neseniai išsiskyrėm. Tarp mūsų buvo įtampa ir tampymasis, akivaizdus kankinimas vienas kito, o paleist nenorėjom, nes ir gaila, ir pripratę/prisirišę, ir planai kurti. Na, bet jeigu kyla abejonės ir jauties negerai, tai kam tokia draugystė? Iš to nieko gero. Tenka susitaikyti su tokia pabaiga ir gyventi toliau.
Jūsų vietoje gyvenčiau toliau, bet nusiimčiau rožinius akinius ir į viską žvelgčiau realistiškai, nieko neidealizuodama, nekurdama vilčių, planų, kad paskui netektų nusivilti dar labiau. Suimkit save į rankas taip stipriai, kaip tik įmanoma ir laikykitės. Su laiku ir skausmas apmalšta ir šiaip turbūt pripranti. Su lyg kiekviena diena viskas tik lengvyn ir geryn eina. Nebūkit tokia įsikabinusi į jį, jūs pati save dėlto apsikraunat labiau nei reikia.

Ačiū už palaikymą, man padeda protingos mintys

mielos merginos, paskaitinejau sia tema ir susimasciau taip pat toki dalyka - kodel gi vis tik vyrai grizta... ?? gal cia ne visai i sia tema, bet sakau, gal kils minciu?
cia konkreciai is savos patirties kyla man toks klausimas. nors mano istorija yra itin skausminga ir jos platinti nesinori, bet vyriskis elgiasi nesuvokiamai tiesiog.... pats nutraukia santykius, trenkia durim, iseina, pasako kad viskas baigta, prigalvoja man visokiausiu nebutu kaltinimu, kuriais jis pats turbut netiki, mane izeidzia, "palieka" ir vis tiek apsisukes vel raso zinutes, laukia kur nors, atsiranda ten,kur as... viena minute praso atleisti, o kai neatleidziu - tuojau uzsipuola isivaizduodamas, kad jo nepriimu atgal, nes jau "turiu kitu vaikinu"... parekauja, nurimsta ir vel viskas is naujo. jam ir tiesiai sakiau, kad nebebusiu su juo, ir piktuoju, ir graziuoju, ir visaip. bet jis parekauja, paskui parasineja, kad jam ir be manes gerai, bet vis tiek niekaip neuzsibaigia sis cirkas..
gal kuriai kyla minciu, ka gali mastyti sitoks zmogus?? jis isivaizduoja, kad tai jis mane "palieka", ir kad grizdamas "suteikia man antra sansa", taciau kai siunciu ji su visais jo sansais toliau ten, kur buvo visus tris musu pazinties metus-vel baisus skandalas. palieka, durim trenkia, o kai jau pradedu grizti i normalu ritma ir kurtis sau ramybe-vel jis apsireiskia,tikedamasis, kad as turbut be jo pasikankinau ir "atejau i prota"

Nelabai stabilus, nemažų problemų turintis žmogus atrodo O negalit visiškai nuo jo atsiribot?

na atsiribojau jau kiek leido galimybes - isejau is darbovietes, nes isigudrindavo ten ateiti "su reikalais", viena numeri pasikeiciau,kitame uzblokavau jo gaunamas zinutes, taciau gyvenamos vietos pakeisti negaliu, o ir jo darboviete tiesiai po mano langais
na siaip man jau nebeskaudu del to, tik dziaugiuosi, kad pamaciau toki zmogaus veida, todel kai tik prasideda pazadai - visada prisimenu jo nesamones. ir paprasciausia nebekreipiu demesio ir tuos cirkus jau sutvarkau, taciau nesuprantu, ka reikia mastyti, jeigu tiesiai zmogui pasakius, kad nebenorima su juo but - dar vis tiek listi, ir ne tai kad bandyti susigrazinti, o tiesiog listi tam, kad izeisti, kad mane kazkuo apkaltinti juolabiau, kad jeigu jau as cia tokia "bloga" - tai ko dar vis tiek lenda?
as galvoju taip - zmogus yra be galo pasiputes,niekada nesuvoks ir nepripazins to, kad pats padare klaidu ir dabar turi ju rezultata, todel ir puldineja mane visokiais nepagristais kaltinimais ir ispuoliais, tik tam, kad taip sakant is savo kiemelio sudelio kuopt nereiketu ...
o as noriu gyventi toliau, susiradau nauju pomegiu, daug veiklos, nauju pazistamu, taciau vis tiek kur einant dar nusmelkia toks neramus jausmas, jog kur buves kur nebuves vel islis jis kaip pilypas is kanapiu ir vel nesujauks mano susikurtos ramybes na gal laiko turi dar praeiti ir jam paciam jau nusibos cirkintis, arba susiras kita

sveiki, taigi susipazinau su mergina per draugus, ji iskart krito i akis, ir grazi ir protinga, patinka jos poziuris i gyveni ir t.t. tai zodziu, is pradziu susirasinejom menesiuka, tada pradejom susitikineti, sededavom iki paryciu tiesiog kalbedavomes ir nieko nebuvo, nei buckiu nei apsikabinimu, bet po kazkiek laiko pradejome buciuotis, glamonetis ir man tai patiko ir as jai pasiuliau draugauti, bet ji tada nieko tiesiog neatsake, na pamaniau gal dar reikia kazkiek laiko, po to viskas persikele i sostine. del uzimto grafiko man ja pavykdavo pamatyti tik kelis kartus per savaite, bet visad kai aplankydavau, mes visa laika praleisdavome vienas kito glebyje, viskas tiesiog buvo pasaka, tai tesesi keleta menesiu, jauciau simpatija is jos puses, bet poto staiga ji pasikeite, nebenorejo susitikti, bendravimas pasikeite, galu gale paprase, kad kuo maziau apie ja galvociau. gal is dalies ir mano kalte, nes kai pagalvoji, reikejo daugiau demesio parodyti, kai budavome kartu ar bendraudavome telefonu, viskas buvo gerai, bet jei patekdavome i koki baliu ar budavome tarp draugu, as tarsi apsisykdavau, nerodydavau tiek demesio, kiek reikejo, neisivaizduoju kodel taip buvo. dabar 2 savaites stengiuosi neskambinti ir nerasineti, nelysti i akis, nenervuoti jos, dar labiau visko sugadinti, tik palinkiu labos nakties, nenoriu visiskai nerodyti demesio, nes bijau, kad galutinai viskas baigsis, nenoriu visiskai nuleisti ranku, as dar noreciau gryzti i jos gleby, nes zinau, kokia ji fantastiska yra, branginu ta praleista laika. as ja myliu, o ji sako nezino ko nori. taigi nezinau ka daryti, ar kazkiek atleisti vadeles, jei taip tai ji gali pamanyt, kad ji man niekad ir nerupejo, ar griebti uz pakarpos, taip pat gali buti blogai, kad as negerbiu jos apsisprendimo, tad medalis turi 2 puses.