Kai namuose kas nors nutinka, pvz. nuo lentynų knygos sušoka ant žemės, duona išsitrupina po grindis, žaislai nutaria pasivolioti ant kilimo, bandau su sūnumi išsiaiškinti, kokios antgamtinės jėgos čia pas mus veikia.
- Vakari, kas čia taip padarė? - klausiu.
- Sesė! - užtikrintai atrėžia tas.
- Ne, ne aš, - kratosi atsakomybės Vasara.
- Tėtė? - suabejoja Vakaris.
- Aš?! - tėtis negali patikėti savo ausimis.
- Mama? - Vakaris jau ne toks tikras savo žodžiais.
- Kaip tai - aš? - iš netikėtumo net prisėdu.
- Au au? - Vakaris vis dar nepraranda vilties surasti "kaltininką".
- Vėtra?? - sesė, tėtis ir aš mūru stojam už škotų terjerą.
- Niau...(skaityti "miau" - aut.past) - konstatuoja Vakaris ir daugiau į kalbas nesileidžia. Kadangi katino mes neturim, tai vien jau dėl to jis visada lieka kaltas
Moterims pirmas vaikas - tai paskutinė lėlė, o pirmas anūkas - tai paskutinis vaikas