Skaitau skaitau... iki asaru prisijuokiau...
Prisiminiau savo "pagudravimus" is vaikystes. Graziai (suprantmai) pradejau kalbet labai anksti... vargas buvo visiems. Dabar jau butu gal ir nieko... bet mano "legendos" iki siol mane persekioja, nuvaziavus i kaima butinai kaimynai pamate mane, kuria nors "sparnuota fraze" prisimine skaniai pasijuokia. Dabar ir as kartu kvatoju, bet paauglystej iki asaru su tais "prisiminimais" privarydavo...
Va keletas...
Kai as buvau kokiu metu pusantru ar dvieju (tiksliai mama nepamena) gyvenom kaime, su seneliais. Atejusi kaimyne pasipergyveno kad baigesi cukrus, o vyrui pamirsusi pasakyt, kad nupirktu... dabar bandeliu kepti negalinti. As, kadangi buvau vienintelis vaikas tarp suaugusiu, nuolat snapa patiesus klausydavau kas ka sneka

... ir vis "patardavau" kam nereikia

tai ir sakau... "o mes tai cukraus neperkam, is maiso semam..." (seneliai pirkdavo cukraus maisa, ir jis stovedavo sandeliuke, kai reikia - nueni ir pasisemi... tik as to pirkimo momento neuzfiksuodavau).
Sita tai ir vyras "isikando", nuolat teiraujasi: "pirksim jau ar dar is maiso pasisemt galima..."
Arba kitas: kaimynas kerpa avi... (as "draugaudavau" su ju anuku mano amziaus, tad vienas pas kita nuolat atbegdavom), o mes su tuo berniuku abudu spoksom. Avis prispiravo... kaimynas sako rimtu veidu - va, prisirinkit saldainiu vaikai, o tu (kreipesi i mane) pasirink daugiau, seneliams parnesi... o as paziurejus ir sakanti: kam man tie saldainiai, kai musu karves tortu prikepa, ateidama kita krta galiu atnest...
Mamytes... parasykit ir savo vaikystes pokstu...

visi juk vaikais buvom