QUOTE(lad @ 2007 05 22, 13:59)
labas

šiandien jau du mėnesiai ir dvi dienos kai man padaryta abrazija, galvojau praeis viskas, gal taip ir bus bet ateina tos dienos kai sužinojau, kad vaikelis nebesivysto ir... nutrūkstu
Tai buvo antras mano nėštumas ir labai laukiamas antras vaikelis, su dkryte negalėjau pastot pusantrų metų, o čia bats ir pastoja per mėnesį, buvom tokie laimingi, kad net nemoku apsakyt, kai jau atėjo laikas stot į nėščiųjų įskaitą nuėjom su SB pasidaryt echoskopiją, jau pamačius aizdą ekrane, dar net nepažiūrėjus į gydytoją supratau, kad VISKAS, vaikučio nebėra, ten buvo tik mažas gniutulėlis nerodantis jokių gyvybės ženklų, nebuvo plakančios širdutės... gydytoja dar bandė žiūrėt kitais echoskopais, bet mūsų skruostais jau ritosi ašaros - vaikelio mes nebeturėjom, grįžau namo susirinkt daiktų važiavimi į ligoninę, kaukiau apsikabinus dukros meškiną ir keikiau likimą... matyt tiesos tame yra, ka Dievas krauna tam, kuris paveža

Po abrazijos atsibudau verkdama įsikibus vyri į ranką ir kartodama, kaip norėjau to vaiko. paski vyras pasakojo, kad sestės parvežė mane su ašarom akyse - matyt ir ten panašiai elgiaus, o pati atsimenu, kad narkozės metu "gimdžiau dukrytę"- tai kolkas patys laimingiausi atsiminimai
Lad, užjaučiu. Suprantu - be proto sunku, bet laikykis ir būk stipri, nes to reikia Ugnei.
Taip reikėjo, taip buvo suplanuota gamtos, jis dar buvo labai labai mažytis ir gamta nusprendė galbūt pataisyti klaidą. Gal jis nebūtų buvęs laimingas šitame pasaulyje, gal jį norėjo nuo kažko apsaugoti.
Aš po savo netekties visada sakau, kad matyt jam ten geriau, jis ten nepatirs gyvenimo skausmo, kančios. Jis bus laimingas nors mes ir verksim.
Laikykis...
QUOTE(bruegel @ 2007 06 01, 11:16)
Sveikos visos kentėjusios ir iškentėjusios.
Šiandien mano mažiukui būtų buvusi lygiai 31 savaitė. Prieš du su puse mėnesio aš jo jau nebeturėjau. Jau tada jis vargšiukas buvo visas keistai sulinkęs, nes jo vargšė maža širdelė buvo tokia nesveika, tokia nesveika...............
Stengiuosi negalvoti, bet kartais, atrodo, kad išprotėsi... Kodėl taip turėjo būti, už ką??? Ir sunku dėl to, kad žinau, jog daugiau nebepasiryšiu, nes jau žinau, kad esu netinkama, kad negaliu išnešioti.....
Ir dėkoju Dievui, kad jis man suteikė tą vienintelį šansą, dėl kurio verta gyventi ir būti laimingai net ir širdžiai kraujuojant.
Labai užjaučiu visas,o ypač tas, kurios neteko savo pirmo vaikelio, linkiu daug stiprybės ir pasyrižimo bent tam vienam laimingam sykiui, o dar geriau keliems....
Bruegel, laikykis, gal bus viskas gerai. Gal tu taip mąstai tik todėl, kad dabar skauda. Patikėk, bandyti niekada nevėlu.
Ką tu žinai, gal po tavo langu tupi angeliukas ir nori ateiti pas tave į pilvuką. Jis nori užaugti ir būti tavo sūnus arba dukra. Neatstumk jo ir negalvok taip daugiau. Tu turi rasti dėl ko dar gyventi, kad ir kaip skaudėtų.
Tu ne viena tokia pasauly - mūsų daug. Išsikalbėk, pasiguoskir niekada neprarask vilties. Ir juo labiau niekada nesakyk, kad esi netinkama. Tu būsi pati geriausia mama. Tik dar truputį palauk......