nėštumas, nesibaigęs gimdymu....

Svarbiausia kad jums viskas gerai Yra sunku tokiais atvejais, bet svarbiausia nepalūžti

Sveikutes, atsitiko taip, kad netekom savo angeliuko jam esant 19sav... Kazkaip norisi uzpildyti ta tustuma ir kuo greiciau. Norejau paklausti, kada po panasiu persileidimu pastojot? Man gydytoja rekomendavo puse metu palaukti, bet siai minutei man tai yra per daug...

Labai labai uzjauciu.
manau, kad tikrai reiketu palaukti (nors, turbut, nieko baisaus nenutiktu, jei planuotum po kokiu 3-4 menesiu).Taciau organizmui ir sielai tikrai reikia atsigauti ir sustipreti.
mano nestumas nebuvo toks didelis-14 savaiciu, rekomendavo palaukti 3 menesius. Dabar, kai jau pora menesiu praejo, manau, kad moraliskai nebusiu pasiruosusi leliukui.Noriu, kad jis ateitu ne todel, kad man kazko truksta, o tada, kai busiu visai nusiraminusi ir pasirengusi ji tinkamai priimti.
Stiprybes tau
Papildyta:


Pastebejau, kad musu berniukai gime ta pacia diena

Sveikutes,

Paskaiciusi Jusu zinutes siek tiek nusiraminau. Mano istorija panasi kaip ir jusu. Sekmandieni patyriau ta pati. Praradau savo vaikeli 11 savaite. Skaudu, vis dar asaros kaip pupos rieda, bet atsigausiu. Jei ne mano vyras nezinau ka buciau dariusi, ko gero ligonineje pasilikusi viena buciau nusiverkusi. Bet aciu gydytojams kurie suprato mano skausma ir leido mums kartu buti visa nakti po operacijos. Man rekomendavo palaukti pirmu menesiniu ir sake jog tada vel galesime bandyti sulaukti musu stebuklelio. Kadangi abrazija buo be jokiu komplikaciju netgi nekraujavau tikiuosi jau po keliu menesiu galesiu savo dziaugsmu pasidalinti su jumis visomis.

Laikykis
As vakar buvau pas ginekologe, tai ji sake, kad vaikus geriausia rudeni daryti

Labutis
Pasidariau visus tyrimukus, viskas pas mane normoj. Kažkodėl tik mmm mano vėlinas, aš jau ir testuka dariaus, bet gydytoja sakė, kad taip būna. Tai va manau rudenėli galima bus planuot Sėkmės jums visoms

Kogero teks rudeni apie kita ir pamastyti, kadangi viskas praejo be komplikaciju, tai labai tikiuosi kad pavyks. nes abu su vyru kaip zemes pardave vaiksciojom nes taip laukem bet.... Na ka jau padarysi...
Aciu uz palaikyma:)

O ar buvo kada, kad nesulaukus menesiniu kas pastotu, po persileidimo? Siaip is smalsumo klausiu. O ir ar blogai yra greitai pastoti?

Labas labai uzjauciu kam tai nutiko skaitau jusu istorijas ir rieda asaros ir vel grista atsiminimai, kazkuri minejo kad yra poru kurios negali pacios susilaukti vaikeliu kad nera vaisingi, bet juk kaip baisu ir pastojusi ji prarasti kurio lauki taip ilgai, mes su vyru laukiam leliaus jau 6 metai, o kai pajutau kad laukiasi buvome devintam danguij is begalines laimes! bet laime truko neilgai-persileidimas 6-7 savaiciu ir taip tris kartus sirdi skaudejo nerealiai abiems ir namie ir ligoninei praverkem, nusiraminom ir vel laukiam, tyrimu begales , daktaru begales ir atsakymo nera kodel, uz ka, del ko! padaryciau, atiduociau bet ka ka tik susilaukti vaikelio, taip noriu buti mama. aciu-ir sekmes! (palengvejo truputuka)

Prieš pusmetį ir mes patyrėm netektį. Kūdikėlis nustojo vystytis apie 6sav. Maniau kad atėjo pasaulio pabaiga, verkiau be perstojo, nenorėjau kad kas matytų mano skausmą. Į darbą išdrįsau ateiti tik po mėnesio. Tačiau laikas po truputį gydo žaizdas. Dabar vėl pradėjom planuoti. Kolkas nesėkmingai, bet tikiuos gydytojų pagalba greit tapsiu



Po abrazijos ginė leido pastot ne anksčiau kaip po 3mėn. O tuos mėnesius būtinai saugotis, nes po išvalymo labai didelė galimybė pastot.

skaitau ir verkiu, verkiu, verkiu.... nezinau net kokiais zodziais aprasyt kaip jauciuosi. As savo isvajoto, be galo laikto vaikelio netekau 22 savaiciu. Tai ivyko beveik pries 2 menesius... o dabar diena is dienos tik lydi netekties ir ilgesio jausmas....
kaip dabar prisimenu ta diena, kai veluojant menesinems, pasidariau testa. kol pastojau laukia 10 menesiu, tai tie 2 bruksneliai buvo begalinis dziaugsmas- busiu mama.
Skubejau kuo greiciau pas gydytoja, kad tik suzinociau, jog su mano nestumu viskas tvarkoje. Viskas buvo labai gerai. Sirdele plake, mano tyrimai visi geri. Vaikutis, pasak gydytojos, augo normaliai. Kai atejo laikas, jis eme duoti man zenklus- spardytis. Ne gyvenau, buvau palaimos busenoje, skraidziau padebesiais. Is aplinkiniu teko sgirsti, kad tik grazeju ir atrodau be galo laiminga...
Labai norejau suzinoti vaikelio lyti, tai issigalvojau, kad man butinai reikia nuvaziuoti i genetikos centra, nes zinojau, kad ten aparatura ne tokia kaip musu mieste ir pasakys man 100%, o as tada galesiu su vaikeliu bendrauti zinodama kaip i ji kreiptis. Tai as nuvaziavau i pasimatyma su savo suneliu... Is pradziu gydytoja mane pamacius vos ne supyko, kad atseit ko as atvaziavau, jei nera jokios rizikos. Tada nuejom echoskopuoti... maciau kaip keitesi jos veidas, man eme riedeti asaros.... man dar nieko nepasake, o asaros riedejo... as juk vaziavau tik suzinoti lyti, nes nebuvo net menkiausios minties, kad mano vaikeliui yra kazkas negerai. Juk mano gydytoja visalaik kartojo, kad viskas gerai. o psirodo, kad mano vaikelis buvo ligoniukas. O diagnoze kraupi: nepalanki vaisiui ir naujagimiui. Nesuderinama su gyvybe..... Nesupratau kas vyksta. Juk to negalejo buti!!!!
Po viso to seke isauktas gimdymas.... tustuma.... mano sunaus nebera....
Visi gydytojai Vilniuje negalejo patiketi, kad atvykau tik del to, kad norejau pati, o ne todel, kad atsiunte mano ginekologe...
laikas bega, o man tik sunkiau. nezinau kai susitaikyti su sia netektimi. tik labai tikiu, kad mano sunus dabar yra angeliukas ir saugo mane....

Laikykis - užjaučiu.
stenkis būti stipri.....
Su laiku skausmas mažės, tik reikia laiko.
Aš praradau 32 savaičių ir tik neseniai pradėjau šypsotis. O laiko jau praėjo net 7 mėn, bet vis dar liūdna.
Laikykis