nėštumas, nesibaigęs gimdymu....

Labutis visoms!!
Liudna cia pas mus bet ka daryti, kai pasisneki su jumis kurios tai patyre, kazkaip palengveja, man viskas buvo kaip ir tau "Linokas". pirmas nesivystantis po gausybe tyrimu, ilgai lauktas antras ir vel tas pat, sirdele skaudejo klaikiai , ir vel begale tyrimu, dabar jau kaip ir visus tyrimus padarem , laukiam mazo stebukliuko, ir baisoka kad nepasikartotu baisus dalykai, bet didelis noras buti mama uzgozia viska. sekmes jum merginos, po dideliu nelaimiu turi juk prasvieseti.
Aciu, kad yra toks forumas.

Liūdna čia Niekada net nepagalvoji,kad ir tau gali taip atsitikti juolab,kad su pirmu viskas buvo puiku,o antrasis darytas net 6mėn.išsilaikė tik 5 sav.

Labas ! As irgi turejau persileidima 8 savaiciu ,pries 3,5 metu . Tai buvo mano pirmasis mazylis , kuris visad isliks mano sirdy . Buvo ziema . As uzsikreciau virusu . Pati esu medike , tad jauciau kuo viskas gali baigtis . Bet tikejau ... Kai viena ryta atsikeliau uzpuliavusiom akim , supratau , kad bus prastai . Vyras su mano mama isvaziavo i miesta pasikonsultuoti su mane priziurejusia ginekologe ir nupirkti vaistu . Gydytoja jiems pasake , kad greiciausiai as " pamesiu " savo mazyli ,o jei ne - gali buti rimtu apsigimimu . Vyras ir mama nuo manes nuslepe ta zinia . Ir jau tos pacios dienos vakare man prasidejo saremiai , uzsimaniau i tualeta , o ten ir ... Buvo be galo skaudu , ilgai slege kaltes jausmas , kad neissaugojau mazylio , jau maniau , kad nesusilauksiu isvis . Bet po metu ivyko stebuklas ,as pastojau ir pagimdziau sveika suneli .Jam dabar 2,4 m . Tacau visuomet prisimenu ir pirmaji, pagalvoju , koks jis ar ji butu siandien . Linkiu visoms patyrusioms tokia netekti nepaluzti , o tiketi , tiketi ir bandyti dar syki .

Labai skaudu šiame puslapyje visas istorijas skaityti, tačiau kartu ir paguoda - kiek mūsų tokių čia daug....... Aš prieš 3,5 metų pagimdžiau dukrytę, kuri teišgyveno parą... Niekada neužmiršiu to skausmo ir košmaro, tačiau žinau, kad niekas kitas taip negydo sielos, kaip vaikai... Po 10 mėnesių pastojau, tačiau iki tol kasdien, nenurimdama ieškojau, skaičiau...kas man galėjo nutikti?! Kodėl tai įvyko?! Skaičiau knugas, žurnalus, naršiau internetą, dariausi šimtus tyrimų, klausinėjau daktarų. Žinote, ką viena gydytoja atsakė? "Paprastai moterys jokių tyrimų nesidaro. Aš nesuprantų tų jūsų atsakymų" - t.y. tyrimus pasidariau, o suprasti ir paaiškinti jų nėra kam... Važiavom į Vilnių... Ten nors suprato... Ir išvada - gal koks virusiukas. Gal gripas, ar kas. O kadangi aš nėščia buvau rudenį, žiemą ir pavasarį, tai nuolat slogavau. Rimati nesirgau, bet slogos kaip tik užteko... Tad kitą vaiką griežtai suplanavom - vėlyvą pavasarį, po gripų ir visa kita. Jaučiausi kaip psichinė ligonė - paranojiškai vengiau potencialių ligonių, kurie galėtų mane užkrėsti - nedirbau, nevažinėjau viešuoju transportu, nėjau į parduotuves (kai prasidėjo peršalimo ligos). Vyras kaip auksinį kiaušinį vežiojo visur Į genetikos centrą važiavom 2 kartus darytis echoskopiją, pirmas kartas buvo baisiausias - kai dar nežinojau, ar bent gyva... nors jau jutau judesius (17sav.). Verkiau, kai gydytoja vardino visus sveikus organus... Verkiau, visas kūnas drebėjo, ir vyras braukė ašaras, o gydytoja tokia laiminga, juokėsi ir vadino mūsų mergytę "marsiečiu" Jau tada sužinojo, kad vėl bus mergytė... Taigi ir gimdymas buvo nuostabiai lengvas ir trumpas (gimdykloje praleidau 1 va. 15 min.) ir turime sveiką nuostabią saulelę... Tačiau tos laukimo baimės niekada neužmiršiu, ir dėl tos baimės daugiau negimdysiu. 100 proc. negarantuoju, bet 99,99.
Atleiskit, kad taip išsiplėčiau, tačiau norėjau išsikalbėt.
Ir smagiausia šitame puslapyje skaityti, kai kokios mamytės rašo, kad nori pastoti, planuoja, o apačioje matyti, kad jau vaikelių amžius matuojamas rodyklėmis, nes laiškai jūsų rašyti atgaline data. Tuomet džiaugiuosi už jus ir aš, o tos, kurios dar tik laukia - sėkmės jums

pries 4 metus ir as netekau 11 savaiciu kudikelio,per gydytoju aplaiduma....atrado didziule cista,nusprende skubiai operuoti,po triju dienu 11 savaiciu persileidimas... ,kada buvol abai man bloga as sapnavau tris baltus angelelius,vienas is ju buvo mano vaikelis ir as zinojau kad jis mane saugo,sirdy pasidare ramu ir gera,dabar tikrai zinau kad jis visad salia

Norėjau mamyčių paklaust:kada po nelaimės nusprendėt vėl pastoti?Mes palaukėm mėn.ir vėl bandysim Tikiuos šį kart viskas bus OK

O man tokia laime nebesisviecia ,gyditojas pazeide kiauside,dar po metu pasalino ir antra

Šaudyt tokius gydytojus reik Baisu kai tokių dar pasitaiko

Taip,dar ir dabar toliau sekmingai zaloja moteris.....

Šiaip tai ginekologai rekomenduoja palaukti pusę metų,nes greitai pastojus antrą kartą,yra didelė tikimybė,jog embrionas silpnai prisitvirtina prie gimdos sienelių ir vel galimas persileidimas. Aš 4 mėn. gėriau kontraceptikus ,po to palaukiau dar 2 mėn.,o tada jau bandžiau. patariu ir Tau neskubėt,kad vel kas neatsitiktų

as irgi tai patyrus mazdaug pries pora metu diagnoze :nesivystantis nestumas . buvo 12 savaiciu ... jau galvojau kad blogiausia atkentenjau kai viena diena pradejau gausiai kraujuoti. tada zeme slydo is po koju ... vis klausiau saves "uz ka?".... deja atsakymo neradau .kaltinau kiekviena savo zingsni ir tik po kurio laiko supratau kad beprasmiska. pradejau dirbti auklyte man tai labai padejo . budavau su berniuku girdedavau juoka ir taip atsigavau. tada suplanavom is naujo ir si karta pavyko ... turiu grazia ir gera dukryte

Man jau skausmas kiek aprimo,pasikonsultavau su dar viena ginekol.ir jau pradejom lialiuko gaminimo procesa