Neliūdėkit. Viskas kas buvo negero apsimirs, nors visada gyvens širdies kertelėje. Dievas atmėmė, bet tikėkim, kad ir sugrąžins ir galbūt sugrąžins net dvigubai
Prieš metus ir aš turėjau nesivystantį nėštumą. Buvo 6-7 savaitė. Tikrai labai skaudu, kai jau pradedi mylėti tą mažą padariuką ir staiga jo netenki. Dabar vėl laukiuosi, jau 14 savaičių, bet ta baimė niekaip neapleidžia. Jei galėčiau, į echoskopą eičiau tikriausiai kasdien. Labai tikiu, kad šį kartą viskas bus gerai. Juk negali būti tiek daug skausmo gyvenime. Reikia tikėti, kad kieviena iš mūsų verta pačios didžiausios laimės gyvenime.
Neliūdėkit. Viskas kas buvo negero apsimirs, nors visada gyvens širdies kertelėje. Dievas atmėmė, bet tikėkim, kad ir sugrąžins ir galbūt sugrąžins net dvigubai
Neliūdėkit. Viskas kas buvo negero apsimirs, nors visada gyvens širdies kertelėje. Dievas atmėmė, bet tikėkim, kad ir sugrąžins ir galbūt sugrąžins net dvigubai
Labas vakaras. Man irgi nesvetimas jausmas praradus taip ilgai lauktą vaikelį.
Pirmą kartą bandžiau pastoti apie 9 menėsius, kai pavyko , su vyru buvome laimingiausi pasaulyje. Neštumas buvo labai lengvas , kol vieną rytą( buvo suėjusios 12 savaičių) pasirodė rudų išskyrų , dar nuvažiavau į darbą , nuramindama save kad su manimi nieko blogo negali atsitikti. Vakare ligoninė ir baisus žodžiai jūsų vaikelis negyvas....... Jis jau turėjo širdelę ir ji jau dirbo.....
, ryte dar viena echoskopija ir valymas. Eidama koridoriumi i operacinę ir matydama kokios eilės norinčių pasidaryti abotą , nekenčiau visą pasaulį , ir be galo buvo savęs gaila , kodėl TAI atsitiko man ????? Po kelių menesių ašarų prasidėjo tyrimų maratonas , kodėl taip atsitiko? Buvo padaryti visi imanomi ir neimanomi tyrimai , ir NIEKO. Niekas negalėjo man atsakyti kodėl mirė mano vaikelis , ir niekas negalėjo garantuoti , kai pastosiu 2 kartą ( jei išvis pastosiu , nes turiu problemų su hormonais ir gydausi iki siol) kad neatsitiks tai ir vėl. Pakankamai ilgai apverkusi savo netektį , puolėmė darbuotis vėl. Tai užtruko apie 1 metus ir pagaliau jau kai nustojau tikėti , aš sužinau , kad laukiuosi ...... Niekas negali isivaizduoti koks buvo sunkus neštumas.... tiek psihologiškai , tiek fiziškai.. Kiek begalėdama aš greitinau dieneles..... Man atrodė kad praeis tuos prakektos pirmos 12 savaičių ir bus ramiau... O..... kaip aš klydau. Visos 39 laukimo savaitės suvalgė visą sveikatą.
Ir ka gi , vis del to mes sulaukėm angelėlio... Ir nesvarbu kad jis begalo serga , nors jam tik 6 menėsiai, bet jo ligų ir ligoninių sąrašas turbut didesnis negu mano , bet aš tikiu kad viskas bus gerai... Svarbiausiai tikėti , kai jau neturi vilties , tikėti per prievarta , NES DIEVULIS NEDUODA NAŠTOS KURIOS MES NEGALETUME PANEŠTI .....
Visoms linkiu sekmės ir tvirtumo...
Pirmą kartą bandžiau pastoti apie 9 menėsius, kai pavyko , su vyru buvome laimingiausi pasaulyje. Neštumas buvo labai lengvas , kol vieną rytą( buvo suėjusios 12 savaičių) pasirodė rudų išskyrų , dar nuvažiavau į darbą , nuramindama save kad su manimi nieko blogo negali atsitikti. Vakare ligoninė ir baisus žodžiai jūsų vaikelis negyvas....... Jis jau turėjo širdelę ir ji jau dirbo.....
, ryte dar viena echoskopija ir valymas. Eidama koridoriumi i operacinę ir matydama kokios eilės norinčių pasidaryti abotą , nekenčiau visą pasaulį , ir be galo buvo savęs gaila , kodėl TAI atsitiko man ????? Po kelių menesių ašarų prasidėjo tyrimų maratonas , kodėl taip atsitiko? Buvo padaryti visi imanomi ir neimanomi tyrimai , ir NIEKO. Niekas negalėjo man atsakyti kodėl mirė mano vaikelis , ir niekas negalėjo garantuoti , kai pastosiu 2 kartą ( jei išvis pastosiu , nes turiu problemų su hormonais ir gydausi iki siol) kad neatsitiks tai ir vėl. Pakankamai ilgai apverkusi savo netektį , puolėmė darbuotis vėl. Tai užtruko apie 1 metus ir pagaliau jau kai nustojau tikėti , aš sužinau , kad laukiuosi ...... Niekas negali isivaizduoti koks buvo sunkus neštumas.... tiek psihologiškai , tiek fiziškai.. Kiek begalėdama aš greitinau dieneles..... Man atrodė kad praeis tuos prakektos pirmos 12 savaičių ir bus ramiau... O..... kaip aš klydau. Visos 39 laukimo savaitės suvalgė visą sveikatą. Ir ka gi , vis del to mes sulaukėm angelėlio... Ir nesvarbu kad jis begalo serga , nors jam tik 6 menėsiai, bet jo ligų ir ligoninių sąrašas turbut didesnis negu mano , bet aš tikiu kad viskas bus gerai... Svarbiausiai tikėti , kai jau neturi vilties , tikėti per prievarta , NES DIEVULIS NEDUODA NAŠTOS KURIOS MES NEGALETUME PANEŠTI .....
Visoms linkiu sekmės ir tvirtumo...
QUOTE(MICKEYO @ 2006 01 19, 23:02)
Eidama koridoriumi i operacinę ir matydama kokios eilės norinčių pasidaryti abotą , nekenčiau visą pasaulį , ir be galo buvo savęs gaila , kodėl TAI atsitiko man ?????
Dar žiauriau, kai tokias paguldo į tą pačią palatą, kur guli po vaikelio netekties
. Arba būsimos mamytės guli šalia ir vietoj to, kad džiaugtųsi savo nėštumu dejuoja, kaip jos nori namo ir pan., be reikalo šiais laikais į ligoninę niekas neguldo ir jei man būtų riekėję gulėti visą nėštumą būčiau gulėjus ir nedejavus . Aš kai galų gale su pilvu gulėjau dėl gresiančio į palatą paguldė merginą, kuri darėsi abortą dėlto, kad nešioja dvynukus 
, nes ji, matote, nori tik vieno vaiko 
. Mes ten palatoj bandėm ją protint, veltui......... 
Aš po antro persileidimo net draugės naujagimio nėjau lankyti ilgą laiką, kad savo bloga savijauta nepritraukčiau mažam žmogučiui ir jo mamai bėdos
Jungiuosi ir aš prie jūsų. Prieš šešis metus turėjau 12 sav. persileidimą, o prieš tris metus - negimdinį nėštumą. Atrodo laiko nemažai praėjo, tačiau skausmas vis dar su manimi. Dabar, kai turiu antrąjį mažylį (šiaip ne taip išgulėjau) noriu dar trečio, tarsi kompensacijos už tuos du prarastus mažutėlius... Stiprybės visoms, netekties skausmą gali suprasti tos, kurios tai patyrė...
sveikos merginos, labaijau apzistams jausmas kai lauki tikiesi, myli savo amziuka auganti tavyje ir staiga, tu jo netenki skaudu, kaukti norisi, o jeigu dar tikrai apguldo i palata moteri kuri darosi aborta tai is vis kancia, as gulejau atskiroj palatoja viena po persileidimo, bet vis tiek girdejau kaip verkia mazuteliai gime, maciau per langu kaip mamos juos supuoja ir tai taip skaudu. Visada galvojau kad mano vyras tvirtas i ki tol kol pamaciau jo asaras kai gydytojas cpasake, kad musu mazylis jau mires. As save raminau, kad as dar nemaciau savo mazylio per ultragarsa, bet vistiek labai skaudu. tikuosi, kad viskas bus gerai, kai lauksiuosi kita karta, tikiuosi, kad patosiu kita karta, as tiek daug tikiuosi, meldziuosi, akd tai issipildytu
skaudu, kaukti norisi, o jeigu dar tikrai apguldo i palata moteri kuri darosi aborta tai is vis kancia, as gulejau atskiroj palatoja viena po persileidimo, bet vis tiek girdejau kaip verkia mazuteliai gime, maciau per langu kaip mamos juos supuoja ir tai taip skaudu. Visada galvojau kad mano vyras tvirtas i ki tol kol pamaciau jo asaras kai gydytojas cpasake, kad musu mazylis jau mires. As save raminau, kad as dar nemaciau savo mazylio per ultragarsa, bet vistiek labai skaudu. tikuosi, kad viskas bus gerai, kai lauksiuosi kita karta, tikiuosi, kad patosiu kita karta, as tiek daug tikiuosi, meldziuosi, akd tai issipildytu
QUOTE(tunisija @ 2006 02 19, 19:11)
sveikos merginos, labaijau apzistams jausmas kai lauki tikiesi, myli savo amziuka auganti tavyje ir staiga, tu jo netenki skaudu, kaukti norisi, o jeigu dar tikrai apguldo i palata moteri kuri darosi aborta tai is vis kancia, as gulejau atskiroj palatoja viena po persileidimo, bet vis tiek girdejau kaip verkia mazuteliai gime, maciau per langu kaip mamos juos supuoja ir tai taip skaudu. Visada galvojau kad mano vyras tvirtas i ki tol kol pamaciau jo asaras kai gydytojas cpasake, kad musu mazylis jau mires. As save raminau, kad as dar nemaciau savo mazylio per ultragarsa, bet vistiek labai skaudu. tikuosi, kad viskas bus gerai, kai lauksiuosi kita karta, tikiuosi, kad patosiu kita karta, as tiek daug tikiuosi, meldziuosi, akd tai issipildytu
skaudu, kaukti norisi, o jeigu dar tikrai apguldo i palata moteri kuri darosi aborta tai is vis kancia, as gulejau atskiroj palatoja viena po persileidimo, bet vis tiek girdejau kaip verkia mazuteliai gime, maciau per langu kaip mamos juos supuoja ir tai taip skaudu. Visada galvojau kad mano vyras tvirtas i ki tol kol pamaciau jo asaras kai gydytojas cpasake, kad musu mazylis jau mires. As save raminau, kad as dar nemaciau savo mazylio per ultragarsa, bet vistiek labai skaudu. tikuosi, kad viskas bus gerai, kai lauksiuosi kita karta, tikiuosi, kad patosiu kita karta, as tiek daug tikiuosi, meldziuosi, akd tai issipildytu Laikykis Tunisija, pamatysi viskas bus gerai
Liudna Undineles istorija.
Istekejau budama 22 metu.Ir taip sakant "is reikalo" Na tada taip buvo vadinama.Vaikelis gime taip sakant "neisnesiotas" ,bet gana didelis 3900g ir 55cm.Buvom laimingi be galo.Nes kai suzinojau,kad laukiosi gydytoja tik kraipe galva,kaip cia man pavyko,nes ciklas pas mane buvo labai nereguliarus 15-60 dienu.Gimdziau sunkiai,su labai dideliu spaudimu.Po gimdymo gydytojai pasake,kad daugiau vaiku nebeturesim.Kazkaip i tai nelabai kreipem demesio,bet leliuko nebuvo nei po 5 metu,nei po 10 metu.
Ir stai po daugelio metu,netiketai suzinau,kad laukiuosi...
Sunui dabar 18 metu.Man 42 metai.Tas nestumas buvo kaip stebuklas,kaip kazkokia likimo dovana ar kazkoks zenklas (dabar imu taip galvoti). Pastojau per Kaledas.Apie nestuma suzinojau per savo gimtadieni.Tai buvo pati graziausia dovana mano gyvenime.Skraidziau.Vyras jautesi toks laimingas ir izdidus,kad neiskentes pasidalino sia naujiena su abieju tevais ir artimiausiais draugais.
Nepaprastai saigojo mano vyrai mane.Visaip globojo,net pirkiniu krepsio neleido nesti is parduotuves.
Lankiausi pas gydytojus vos ne kas savaite.Padare visus tyrimus-viskas idealu.7 savaiciu dare echoskopija.Vaikelio sirdele plake.Tai buvo pats graziausias vaizdas kada matytas.
Ketvirdadieni(kovo 2) buvau pas gydytoja.Viskas gerai.Tyrimai puikus.Gimda paaugus pagal savaiciu skaiciu.Laiminga parlekiau namo.
Penktadienio vakara pasijutau keistai.Paskaudejo pilvo apacia.Pradejo nezymiai teplioti.Nulekem su vyru i Antakalnio klinikas.Is miego izbudinta sesele ilgai ieskojo gydytojos.Apziurejus gydytoja pasake,kad vaisius zuves...Nebera judesiu,sirdele neplaka.Per asaras nemaciau nieko ir nelabai suvokiau ka man sako.Gydytoja aiskino,kad nekraujuoju beveik,be to skyriuje nera vietu.Liepe ateiti ryte pasiruosus operacijai.
Su vyru praverkem visa nakti.Atejus is ryto jau kita gydytoja vel apziurejo ir pasake,kad jei nekraujuoju,tai cia ne ekstra atvejis.Liepe ateit pirmadieni ir atsinesti is poliklinikos siuntima.
Isejome,taip ir nesuprate kas cia vyksta.Vyras paiule nueiti izgerti kavos.Kavinuke "Katpedele" netoli,nuejom pasedejo,pavalgem pusrycius.Atsistojau ir cia viskas ir ivyko...
Stovejau kraujo klane,su permirkusiais rubais ir nezinojau ka daryt.Apsitvarkius,kiek tai imanoma tokioje situacijoje,vel gryzom i klinikas.Nuo jaudulio ir baimes vos nealpau,spaudimas pasoko iki debesu.
Ligonineje sutiko,kad cia jau ekstra atvejis ir greit pagulde ir isvze i operacine.O kadangi buvau izgerus kavos ir pavalgius,tai negalejo daryt narkozes.Teko viska istvert be jos,tik su nuskausminanciais,kurie nieko ten nenuskausmino...
Stai tokia liudna Undineles istorija su taip netiketai i musu gyvenima isiverzusiu ir taip pat netiketai isejusiu leliuku...
Istekejau budama 22 metu.Ir taip sakant "is reikalo" Na tada taip buvo vadinama.Vaikelis gime taip sakant "neisnesiotas" ,bet gana didelis 3900g ir 55cm.Buvom laimingi be galo.Nes kai suzinojau,kad laukiosi gydytoja tik kraipe galva,kaip cia man pavyko,nes ciklas pas mane buvo labai nereguliarus 15-60 dienu.Gimdziau sunkiai,su labai dideliu spaudimu.Po gimdymo gydytojai pasake,kad daugiau vaiku nebeturesim.Kazkaip i tai nelabai kreipem demesio,bet leliuko nebuvo nei po 5 metu,nei po 10 metu.
Ir stai po daugelio metu,netiketai suzinau,kad laukiuosi...
Sunui dabar 18 metu.Man 42 metai.Tas nestumas buvo kaip stebuklas,kaip kazkokia likimo dovana ar kazkoks zenklas (dabar imu taip galvoti). Pastojau per Kaledas.Apie nestuma suzinojau per savo gimtadieni.Tai buvo pati graziausia dovana mano gyvenime.Skraidziau.Vyras jautesi toks laimingas ir izdidus,kad neiskentes pasidalino sia naujiena su abieju tevais ir artimiausiais draugais.
Nepaprastai saigojo mano vyrai mane.Visaip globojo,net pirkiniu krepsio neleido nesti is parduotuves.
Lankiausi pas gydytojus vos ne kas savaite.Padare visus tyrimus-viskas idealu.7 savaiciu dare echoskopija.Vaikelio sirdele plake.Tai buvo pats graziausias vaizdas kada matytas.
Ketvirdadieni(kovo 2) buvau pas gydytoja.Viskas gerai.Tyrimai puikus.Gimda paaugus pagal savaiciu skaiciu.Laiminga parlekiau namo.
Penktadienio vakara pasijutau keistai.Paskaudejo pilvo apacia.Pradejo nezymiai teplioti.Nulekem su vyru i Antakalnio klinikas.Is miego izbudinta sesele ilgai ieskojo gydytojos.Apziurejus gydytoja pasake,kad vaisius zuves...Nebera judesiu,sirdele neplaka.Per asaras nemaciau nieko ir nelabai suvokiau ka man sako.Gydytoja aiskino,kad nekraujuoju beveik,be to skyriuje nera vietu.Liepe ateiti ryte pasiruosus operacijai.
Su vyru praverkem visa nakti.Atejus is ryto jau kita gydytoja vel apziurejo ir pasake,kad jei nekraujuoju,tai cia ne ekstra atvejis.Liepe ateit pirmadieni ir atsinesti is poliklinikos siuntima.
Isejome,taip ir nesuprate kas cia vyksta.Vyras paiule nueiti izgerti kavos.Kavinuke "Katpedele" netoli,nuejom pasedejo,pavalgem pusrycius.Atsistojau ir cia viskas ir ivyko...
Stovejau kraujo klane,su permirkusiais rubais ir nezinojau ka daryt.Apsitvarkius,kiek tai imanoma tokioje situacijoje,vel gryzom i klinikas.Nuo jaudulio ir baimes vos nealpau,spaudimas pasoko iki debesu.
Ligonineje sutiko,kad cia jau ekstra atvejis ir greit pagulde ir isvze i operacine.O kadangi buvau izgerus kavos ir pavalgius,tai negalejo daryt narkozes.Teko viska istvert be jos,tik su nuskausminanciais,kurie nieko ten nenuskausmino...
Stai tokia liudna Undineles istorija su taip netiketai i musu gyvenima isiverzusiu ir taip pat netiketai isejusiu leliuku...
mielosios, laikykites
Sveikos,
Rasau as pirmą kartą ir is karto tokia mums visoms skaudzia tema. Pries menesi patyriau prsileidimą, (vaikutis nustojo vystytis, kai jam buvo 7 savaites) atrode, kad zeme slysta is po kojų. Tai buvo mano antras nestumas. Pirmas vaikutis gime sveikas, nesunkiai pagimdziau ir viskas buvo O.K.
Po triju metu, kai buvo nustatytas nesivystantis nestumas, maniau, kad man negalejo taip nutikti: tik ne man. Pradejau klausineti saves : kodel man taip nutiko, juk as taip myliu vaikus ir pan... Atrode, kad mano visas pasaulis sugriuvo...
Bet kai perskaiciau dauguma jusu zinuciu siame skyriuje, supratau, kad ne man vienai taip atsitiko, kad tai atsitinka daznai ir nuolat. Dekoju siam forumui, kad toks yra, nes tai tikrai padeda...
Pirmus skausmo ir sielvarto priepolius (jei tai taip galima pavadinti) isgyvenau ligonineje po narkozes, atrode kad niekada nesusitaikysiu, nesvarbu, kad tai buvo ankstyvas persileidimas, bet tai buvo toks lauktas vaikelis...
Dabar man iskyla klausimas: kodel ligoninese nera psichologo, kuris galetu padeti atsigauti po patirto soko - juk viskas nutinka taip staiga...
Savo trimeciui suneliui pasakiau, kad jo sesute(nors neaisku kokios lyties tai buvo vaikutis) pavirto i pauksteli ir isskrido i dangu... ir tuomet pamaciau asaras savo vyro akyse... Dieve, kaip buvo sunku... Po to kita nakti vel pradejau raudoti ir atrode, kad sirdis stoja, pasidare sunku kvepuoti... ir tuomet as SUPRATAU, KAD JEI NESILIAUSIU LIUDETI, TAI DAR ISIVARYSIU KOKIA LIGA -SIRDIES YDA IR PAN.
Ir tuomet pasakiau sau: VISKAS! As nepasiduosiu, as reikalinga savo vaikui ir vyrui, dar pagedesiu 2 dienas, o daugiau TAIP NEBUS! Mano vaikas nematys kasdien apsisnargliavusios motinos, o vyras jausis daug geriau matydamas mane ramesne. Pagrumojau tam kazkam...gal likimui? Bet dabar jauciuosi geriau: apkabinu juos abudu: vyra ir vaika, o jie mane. Praejo 1 menuo. verksmo priepoliai nepasikartoja.
Rasau as pirmą kartą ir is karto tokia mums visoms skaudzia tema. Pries menesi patyriau prsileidimą, (vaikutis nustojo vystytis, kai jam buvo 7 savaites) atrode, kad zeme slysta is po kojų. Tai buvo mano antras nestumas. Pirmas vaikutis gime sveikas, nesunkiai pagimdziau ir viskas buvo O.K.
Po triju metu, kai buvo nustatytas nesivystantis nestumas, maniau, kad man negalejo taip nutikti: tik ne man. Pradejau klausineti saves : kodel man taip nutiko, juk as taip myliu vaikus ir pan... Atrode, kad mano visas pasaulis sugriuvo...
Bet kai perskaiciau dauguma jusu zinuciu siame skyriuje, supratau, kad ne man vienai taip atsitiko, kad tai atsitinka daznai ir nuolat. Dekoju siam forumui, kad toks yra, nes tai tikrai padeda...
Pirmus skausmo ir sielvarto priepolius (jei tai taip galima pavadinti) isgyvenau ligonineje po narkozes, atrode kad niekada nesusitaikysiu, nesvarbu, kad tai buvo ankstyvas persileidimas, bet tai buvo toks lauktas vaikelis...
Dabar man iskyla klausimas: kodel ligoninese nera psichologo, kuris galetu padeti atsigauti po patirto soko - juk viskas nutinka taip staiga...
Savo trimeciui suneliui pasakiau, kad jo sesute(nors neaisku kokios lyties tai buvo vaikutis) pavirto i pauksteli ir isskrido i dangu... ir tuomet pamaciau asaras savo vyro akyse... Dieve, kaip buvo sunku... Po to kita nakti vel pradejau raudoti ir atrode, kad sirdis stoja, pasidare sunku kvepuoti... ir tuomet as SUPRATAU, KAD JEI NESILIAUSIU LIUDETI, TAI DAR ISIVARYSIU KOKIA LIGA -SIRDIES YDA IR PAN.
Ir tuomet pasakiau sau: VISKAS! As nepasiduosiu, as reikalinga savo vaikui ir vyrui, dar pagedesiu 2 dienas, o daugiau TAIP NEBUS! Mano vaikas nematys kasdien apsisnargliavusios motinos, o vyras jausis daug geriau matydamas mane ramesne. Pagrumojau tam kazkam...gal likimui? Bet dabar jauciuosi geriau: apkabinu juos abudu: vyra ir vaika, o jie mane. Praejo 1 menuo. verksmo priepoliai nepasikartoja.
Del psichologo pilnai sutinku.Nes tikrai labai sunku buvo tas kelias dienas prabuti ligonineje,kai ydytoja ikisa galva i palata ir tepaklausia:as viskas gerai?ar nekraujuojate?
O kaip siela?Kaip sielos skausmas? Kunas pasveiksta,skausmai praeina per savaite laiko,o va siela verkia...
Siandien lygiai savaite po mano nelaimes,o as vis dar labai isgyvenu tai.Juk vaikelis buvo taip laukiamas,taip ilgai lauktas...
Ir niekas negali pasakyt,kodel taip atsitiko.Vienas vienintelis atsakymas,kui gavau ligonineje,tai buvo:o ko jus norite tokiame amziuje...(man 42 metai)...
O kaip siela?Kaip sielos skausmas? Kunas pasveiksta,skausmai praeina per savaite laiko,o va siela verkia...
Siandien lygiai savaite po mano nelaimes,o as vis dar labai isgyvenu tai.Juk vaikelis buvo taip laukiamas,taip ilgai lauktas...
Ir niekas negali pasakyt,kodel taip atsitiko.Vienas vienintelis atsakymas,kui gavau ligonineje,tai buvo:o ko jus norite tokiame amziuje...(man 42 metai)...
