Labai skaudu netekti vaikelio, nesvarbu kokio amžiaus jis būtų. Protingi žmonės sako, kad tėvai neturėtų laidoti savo vaikų, vaikai turėtų pergyventi tėvus. Tačiau šiais laikais, panašu kad yra atvirkščiai. Labai reta moteris kuriai viskas pasiseka ir kuri neturėtų skaudžios netekties. Gal čia kaltas mūsų gyvenimo tempas, maistas, kurį valgome, oras kuriuo kvėpuojame... Netekus, daugybė klausimų be atsakymų. Net ir dabar skaitydama, aš pagalvoju, o gal iš tikrųjų "tai" galėjo būti mano netekties priežastimi, o gal kažkas kitas. Savojo mažylio aš netekau po 5 dienų po Cezario operacijos. Man sakė, kad sutriko kraujotaka ir reikia arba palaukus gimdyti negyvą ar daryti Cezarį ir melstis. Aš meldžiausi, bet matyt buvo nelemta. Jau praėjo mėnuo... Skausmas visuomet liks ir vaikelis niekada nebus pamirštas, jis visuomet turės savąją kertelę tiek mano, tiek vyro širdyje.
Tačiau vargu ar reikia save kankinti klausimais ar kažkaip kitaip save bausti. Tą pradedu suprasti ir priimti.
Gyvenkime ir tikėkime geresne ateitimi! Mūsų vaikeliai laukia tinkamo meto ateiti į mūsų gyvenimą. Būkim kantrios ir būsim laimingos. Aš tuo tikiu
