Psichoterapija

Būtų smagu, kad Aya... pakomentuotų mano situaciją.

Taigi, pradėjau lankyti tą grupinę psichoterapiją. Didžiausias šokas ištiko, kai išsiaiškinau savo mamos gana žiaurų ir manipuliacinį elgesį su manim. Dar ilgą laiką bandžiau ją pasąmoningai ginti, abejodama savo protu ir suvokimu. Mama savo pasąmoningus jausmus neigė, nors pripažino, kad tam tikri veiksmai buvo negeri iš jos pusės. Taigi, tas suvokimas apie taip dievinamą mamą man sukėlė daugybę įvairių neramių jausmų. Psichologė džiaugiasi, kai praregiu, bet ta pati psichologė sakė, kad aš neturiu savo nuomonės, esu įtaigi kitų žmonių žodžiams, todėl mane sutrikdė - kaip aš galiu tikėti psichologe? Kažkada pasakiau jai, kad man nepatiko jos žodžiai, kad man baisu, o ji pasakė - išmok atsirinkti, kas yra tiesa. Jaučiuosi sutrikusi. Ir dėl mamos ir dėl psichologės, tarsi tampoma į skirtingas puses.

Kitas dalykas, kuris mane ypač sutrikdė ir netgi sužlugdė - suvokimas, kad mano talentai (kai kurie) buvo skirti vaikystėje įtikti tėvams, kad ir dabar bandau visiems įtikti, tapti mylima, neturiu savivertės, neturiu savo nuomonės, esu emociškai labai nebrandžiam lygmeny. Ir išties, gyvenime, jau baigiu studijas, bet vis dar neturiu jokio didelio troškimo, jokios svajonės, jokių siekių. Ypač po tos terapijos. Mane sužlugdė tas suvokimas, kad esu itin prisitaikanti, ir mano daugelis norų ir svajonių buvo apsimestinės, dirbtinės, kitų primestos. Pradėjau bijoti apskritai ką nors daryti. Psichoterapijoje vis klausiu, kaip man rasti atsakymą į save, bet panašu, kad atsakymo net neverta tikėtis. Turiu pati atrasti. Bet negaliu, Jaučiuosi nieko verta, kažkokia prisitaikėlė. Be to šiaip jau esu kompleksuota ir apskritai savimi nepatenkinta... Žodžiu, jau praradau viltį rasti siūlo galą.
Papildyta:
Aišku, lauksiu ir kitų kompetetingos nuomonės

Labai skaudu girdeti kad nepasiseke su psichoterapeutais.
Kognityvine elgesio terapija - tai terapija dirbanti tik su "here and now" - "cia ir dabar" - poziuriu. Nesiknisinejama po praeiti, o skatinimas ieskoti tikslo, motyvacijos - ko tau dabar ir truksta. Is tavo aprasymo matau kad terapeutas paliko tave "virskinti vaikystes nuoskaudas" - nebaikta terapija!

Tai va, jau nebežinau, ko griebtis.

O mano terapija - psichodinaminė kaip aš suprantu. Norėčiau eiti pas ką nors kitą, bet kartu ir bijau, nes tu terapeutų n pakeista, o dabartinė terapeutė a la labai gera specialistė.

Ar nesidomejai Berto Hellingerio psichoterapijos metodu - Šeimos konsteliacijomis?

O kodel ju pakeista tiek daug? Kokios buvo tu keitimu priezastys?

Su vienais nesutapo biolaukai, mane tiesiog erzindavo, atrodydavo, kad i mane nereaguoja, tik pinigus lupa.
Kiti siaip be kompetencijos. Bet siaip galvociau, kad daugiausia del pinigu, kol galop tevai nusprende turbut, kad jau pasiekta riba... (mama daugiausia pinigais manipuliuodavo).

Ne, Pavasare, nesidomejau, bet paziuresiu kas per naujove

Kaip suprantu ir dabartine terapeute jums atrodo tik, cituoju "a la labai gera specialiste" Panasu, kad esate is tu zmoniu, kuriems sunku pasitiketi kitais, del sios priezasties ir jusu terapijos gali strigti Vistik, manyciau, vertetu uzbaigti bent viena is terapiju, kad pagaliau pasiektumete vienokiu ar kitokiu svarbiu pokyciu ir galetumete pagerinti savo gyvenimo kokybe. Terapijos eigoje is tiesu gali kilti ivairiausiu jausmu, kartais tikrai labai sunkiu, deja kartais, be to neimanomi teigiami pokyciai zmoguje. Tad, palinkeciau jums kantrybes ir nuoseklaus darbo su savimi ir savo jausmais.

Sito UK niekada neivyktu. Pastebiu labai keista dalyka LT. Zmones nera "apsviesti" psichoterapeuto per 1-aja sesija kokia paslauga teikia ir kaip psichoterapija veikia/kaip jie dirba.

Jei niekas nepajudi i prieki terapija turi buti taikome tik tam unikaliam klientui su tik sia unikalia problema. Jei terapeutas pastebi kad klientas nejudi i prieki su psichodinamine psichoterapija- tai turi buti paaiskinta jam ir kodel "priezastys".

Tada siunciamas pas kita terapeuta o nelaikomas tik del piningu neveiksmingoj terapijoj.
Mano atzvilgiu (taip tyrymu irodyta) po psichodinamines p-terapijos labai padeda CBT (kognityvine elgesio terapija).

Jūs mano supratote

Suprantu jus, nes turiu daug LT klientu kurie lankesi kazkuriuo metu pas lt p-terapeuta, ir skundesi tuo paciu.
Susidaro ispudis, kad klientams per 1-aja terapija nepaaiskinama kaip psichodinamine p-terapija dirba/veikia or kokia tai terapijos rusis.
Stai kur slypi problema.
Ir dar: nera p-terapijos "pabaigos". Po keliu sesiju visada paklausiama kliento kas patiko ir kas ne? Ar dar terapija yra jam naudinga?ir t.t tada "analizuojami"/aptariai atsakymai?
Terapija neturetu buti laikoma paslaptimi. Visiems terapeutams zinoma, kad tik klientas yra pats savo "vaistas", taciau jam reikia "gydytojo" ismanancio kada tuos vaistus ir kaip naudoti.

Na aš dar pasibėdavosiu.

Vienu žodžiu, aš visą gyvenimą jaučiau, kad šeimoje mane laiko tuo, kuo nesu. BUvau ta geroji, kuri visus paguosdavo, nuolankesnė, labiau pasiduodanti įtakai. Na, aišku, kartu mano charakteris buvo gan kampuotas. Buvau geros širdies stačiokė. Po terapijos atsivėrė akys - mūsų šeimos santykiai patalogiški. Mama mano priešas- manipuliatorė, tėvas mamos tampomas už nematomų virvučių, tačiau tėvas kartu ir dievas visagalis, kuris uždirba pinigus, todėl su šeimos nariais gali elgtis kaip nori. Mano nuomonė daugel metų niekam nerūpėjo arba buvo nieko verta. Psichologė lyg patvirtino mano nuojautas. Dar sužinojau daug ko apie sav, apie visokias emocines priklausomybes, nebrandumą, neatsakingumą ir t.t. Nežinau kodėl, bet jau pusę metų jaučiu didelį vienišumą, vidinį skausmą. Visiškai nepasitikiu savimi, visų nekenčiu ir pykstu. Protu suvokiu, kad tėvų elgesys buvo pasąmoningas, bet jausmai neleidžia jiems atleisti. Prieš savo draugą jaučiuosi praradusi pusę gyvenimo. Jis viską žino apie mano bėdas terapijoje ir šeimoje. O dėl to mano atvirumo mane sukaustė baimė, kad jis nebus su tokia nelaiminga mergina. Aš pastoviai tik skundžiuosi ir žlabanoju. Po to gailiuosi, kam jį apkraunu problemom, nors jis linkęs išklausyti.

Užburtas ratas: neramumai šeimoje-- guodžiuosi draugui, nes paskutiniu metu daugiau su niekuo nebendrauju (žinau, negerai, bet retas žmogus, su kuriuo man būtų įdomu bendrauti)--pagereja--grauzatis, kodel papasakojau draugui, nes jis laikys mane nevykele... tada kai uzeina grauzatis mes susipykstam, nes man prasideda pavydo priepuoliai del jo demesio kitiems zmonems-- tada as atsiprasau susitaikom, bet pradedu galvoti velgi, kaip as taip galejai, kada tai baigsis, kokia as nevykele, as neturiu draugu, laikausi tik jo vieno isikibusi... ir tada vel... jis pabendrauja su kokia mergina-- pavydo priepuolis... plius seima dar kartais pasielgia kaip nors negraziai... sukyla prisiminimai is psichoterapijos... nu zinokit, nezinau kaip sau padeti, nuo ko pradeti...

Gal kas zinot kogintyvines terapijos psichoterapeutu Kaune?

Kaune nežinau, bet žinau, kas gali padėti Vilniuje.
Istorija tokia: mes su vyru turėjome daug problemu, kiekvienas savas iš savo vaikystės. Rezultatas: mano problemos+jo problemos=saiubingai sudetinga santuoka. Skirtis bandėme ne karta. Ir nusprendėme, kad psichologas tai paskutinis būdas išgelbėti santuoka. Ir radome, tą, kuris padėjo. Radome ne iš karto, bet tiksliai žinojome, kokio psichologo norime. Vilniuje yra INVITO studija, jis dirba ten. Vardas Andrius Kaluginas. Lankemes su vyru ir karu, ir kiekvienas atskirai apie 2 mėn. Bet padėjo. Santykiai labai pasikeitė. Tarpkitko, galite su juo susisiekti, gal jis patars į ką galima kreiptis Kaune.
Papildyta:
Jeigu suprantate rusiškai, siūlau pažiurėti

http://rutube.ru/tracks/2824864.html