Nedariau, nes nebuvo reikalo. Pirmas vaikas nors ir buvo netyčiukas, bet mūsų padėtis nebuvo tokia, kad jis galėtų labai sugriauti gyvenimą.
Nežinau kaip būtų, jei tektų daryti abortą. Bet aš didelių sentimentų savo pilvui ir jame augusiam vaikui bent jau kol jis nepradėjo spardytis ir neparodė, kad yra atskiras žmogeliukas su savo jausmais ir norais, nejaučiau. O pasitikrinti ar viskas gerai pas gydytoją nueidavau kokiam 6 mėnesyje. Neskaičiau knygučių kas ir kada ten užauga, nesidomejau ką tas augantis žmogutis ten jaučia. Todėl jei būtų tekę jį prarasti (abortas ar persileidimas) iki kokio antro ar trečio mėnesio, nemanau, kad būčiau patyrus dvasinę traumą. Tiesa sakant, manau kad turėjau vieną persileidimą kokiam pirmam nėštumo mėnesyje. Norėjom su vyru antro vaiko, nesisaugojom ir vėluojant apie mėnesį įtariau, kad gali būti vaikutis. Kažkaip pasitempiau nešiodama skalbimo mašiną ir ant rytojaus prapliupo labai gausiai. Net nežinau, ar ten buvo vaikiukas. Nes neturiu poreikio bėgioti nėštumo testų užtrukus mėnesinėms, net ir tada, kai galvojom apie vaiką. O praėjus porai mėnesių aš pastojau ir išnešiojau kuo sėkmingiausiai dukrelę. Ir jokių negimusių vaikiukų nesapnuoju.
O aborto nenorėčiau darytis dėl kitų priežasčių. Nekenčiu kei prie manęs liečiasi daktarai su visokiom ten savo aparatūrom. Pats gimdymas yra man bjaurus, bet ten bent į vidų nelenda. O abortas - fui, šlykštu kai po tave krapštosi

.