QUOTE(vylabusle @ 2011 03 18, 01:03)
O aš sakyčiau, kad viskas LABAI priklauso nuo to, kas turi pinigų, o kas - ne. Laikai ne patys geriausi, ir ne visi tuokiasi po 2-10 bendro gyvenimo metų.
Aš jau į depresiją nugrimzčiau, jeigu dar iki šiol nebūtume planavę vestuvių (gyvename kartu metus, vestuves planuojame jau keletą mėnesių). Man nėra priimtinas sugyventinių statusas, sužadėtinis taip pat tokiu statusu nesididžiuoja. Mano atlyginimas gana mažas, ir šiuo metu tai mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Ir dirbu aš apskritai porą metų.Rūbams taupomės patys, bet puotai nežinia per kiek metų reikėtų sutaupyti... O tėvai tų metų taupymui turėjo, ir sesei padovanojo prieš vestuves solidžią sumą, kurios užteko kone viskam (jaunieji tik patys apsirengė), ir mums yra paruošę pinigėlius, ir man net mintis nekyla tų pinigų nepriimti ar jaustis už juos skolingai. Juk savo vaikams aš duosiu taip pat viską, ką galėsiu. Ir savo tėvams, kai pasens, būtinai stengsiuosi padėti, ir vyro tėvams. Kas čia per skaičiavimai ir svarstymai, kaip neva negražu tuoktis už tėvų pinigus? Kaip apskritai galima nepadėti ar nepriimti pagalbos iš artimiausių žmonių, kai gali padėti arba kai tau tikrai reikia pagalbos? m?
O su uždarbiais užsienyje - bent jau man visiškai nepriimtinas variantas. Labai keista, jeigu kažkam priimti pinigus iš tėvų atrodo baisiau negu kelis mėnesius mylimojo nematyti...
Aš jau į depresiją nugrimzčiau, jeigu dar iki šiol nebūtume planavę vestuvių (gyvename kartu metus, vestuves planuojame jau keletą mėnesių). Man nėra priimtinas sugyventinių statusas, sužadėtinis taip pat tokiu statusu nesididžiuoja. Mano atlyginimas gana mažas, ir šiuo metu tai mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Ir dirbu aš apskritai porą metų.Rūbams taupomės patys, bet puotai nežinia per kiek metų reikėtų sutaupyti... O tėvai tų metų taupymui turėjo, ir sesei padovanojo prieš vestuves solidžią sumą, kurios užteko kone viskam (jaunieji tik patys apsirengė), ir mums yra paruošę pinigėlius, ir man net mintis nekyla tų pinigų nepriimti ar jaustis už juos skolingai. Juk savo vaikams aš duosiu taip pat viską, ką galėsiu. Ir savo tėvams, kai pasens, būtinai stengsiuosi padėti, ir vyro tėvams. Kas čia per skaičiavimai ir svarstymai, kaip neva negražu tuoktis už tėvų pinigus? Kaip apskritai galima nepadėti ar nepriimti pagalbos iš artimiausių žmonių, kai gali padėti arba kai tau tikrai reikia pagalbos? m?
O su uždarbiais užsienyje - bent jau man visiškai nepriimtinas variantas. Labai keista, jeigu kažkam priimti pinigus iš tėvų atrodo baisiau negu kelis mėnesius mylimojo nematyti...
O kam tada kelti baliu, m?
