ВОРКУТЕ
У нас все плохо, слишком плохо,
Настолько плохо, что подчас
Дрожим в предчувствии подвоха,
Надеемся: авось не нас?
Опять сезон не шибко хлебный...
Но радостно мне оттого,
Что даже воздух здесь - целебный,
Как воздух детства самого.
Мне ни к чему осведомленность,
Что Север не воскреснет вновь.
Кому он - первая влюбленность,
А мне - последняя любовь.
Мой город выброшен на берег,
Лежит - а мимо жизнь течет...
Но знаю: он еще мне верит,
Он дышит, он живой еще!
Мой бедный город болью вспорот,
Как зверь, - и некуда ползти...
Прости нас, неразумных, город,
Нас, настрадавшихся, - прости.
Прочь, прочь из Воркуты!
Прочь, прочь из Воркуты!
Не отпуск, а побег.
Глаза закрою - ты.
Открою - только снег.
Да тундра всех мастей,
Да угольная быль -
Печальных новостей
Слежавшаямя пыль.
Здесь страшно старикам,
Здесь тесно молодым.
Им завещать векам
Лишь гарь, и пыль, и дым.
Мой город на костях,
Похожий на тюрьму,
Я двадцать лет в гостях
В твоем пустом дому.
Прочь, прочь из Воркуты!
Не отпуск, а побег...
Глаза открою - ты.
Открою - только снег.
Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį,
Ir skausmai, ir jaunystės svajonės.
Visko buvo, nes visko reikėjo.
Tenekyla šiandien abejonės -
Gal ne taip, gal geriau būt galėjo -
Netiesa.
Netiesa.
Netiesa.
Buvo tai, kas būt privalėjo -
Ir aušra, ir vakarė žara.
Visko buvo, ir viskas išliko -
Ir svajonės, ir laimės troškimas,
Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,
Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.
Eglė Brazdžiūnienė
Ir skausmai, ir jaunystės svajonės.
Visko buvo, nes visko reikėjo.
Tenekyla šiandien abejonės -
Gal ne taip, gal geriau būt galėjo -
Netiesa.
Netiesa.
Netiesa.
Buvo tai, kas būt privalėjo -
Ir aušra, ir vakarė žara.
Visko buvo, ir viskas išliko -
Ir svajonės, ir laimės troškimas,
Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,
Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.
Eglė Brazdžiūnienė
Epigrama sau
Dairosi dievas nuo kalno - kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?
Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus, nežemišku svoriu.
Na ką gi,- sakysiu jam,- viešpatie, bausk:
gyvenau. Ir dar noriu.
Just. Marcinkevičius
Dairosi dievas nuo kalno - kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?
Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus, nežemišku svoriu.
Na ką gi,- sakysiu jam,- viešpatie, bausk:
gyvenau. Ir dar noriu.
Just. Marcinkevičius
Tu man reikalinga esi -
Skambėjo lyg muzika žodžiai.
Frazė be galo graži
Ir aš jos klausiausi godžiai.
Reikalinga buvau ir likau,
Lyg žaisliukas Kalėdų eglutei.
Tavo šventėse džiaugsmas buvau,
Savo šventėj neteko būti.
Aš tau reikalinga esu.
Kaip žiauru vieną kart suprasti
Ir toliau išlikt žaisliuku
Ir tavęs nepradėt neapkęsti.
Skambėjo lyg muzika žodžiai.
Frazė be galo graži
Ir aš jos klausiausi godžiai.
Reikalinga buvau ir likau,
Lyg žaisliukas Kalėdų eglutei.
Tavo šventėse džiaugsmas buvau,
Savo šventėj neteko būti.
Aš tau reikalinga esu.
Kaip žiauru vieną kart suprasti
Ir toliau išlikt žaisliuku
Ir tavęs nepradėt neapkęsti.
Nekaltinki savęs.
Tik laikas
Kaltes įvertina
Ir, išties,
Teisėjų mums
Kitų nereikia,
Nes patys jie
Ne be kaltės.
Te laikas baudžia
Mus ir teisia,
Te laikas
Laimina keliuos,
Te laikas mums
Kaltes atleidžia.
Tegul tik jis
Teisėju bus
Ieškojimuos
Ir paklydimuos.
Įvertinęs
Visas klaidas
Tegul jis mus
Globoti imas,
Nes laikas amžinas -
Ne mes.
Tik laikas
Kaltes įvertina
Ir, išties,
Teisėjų mums
Kitų nereikia,
Nes patys jie
Ne be kaltės.
Te laikas baudžia
Mus ir teisia,
Te laikas
Laimina keliuos,
Te laikas mums
Kaltes atleidžia.
Tegul tik jis
Teisėju bus
Ieškojimuos
Ir paklydimuos.
Įvertinęs
Visas klaidas
Tegul jis mus
Globoti imas,
Nes laikas amžinas -
Ne mes.
Užtverki kelią,
Kai pro šalį eisiu.
Sakyk, kad praėjimo
Nebėra.
Leisk pasilikt -
Aš pasikeisiu
Ir jau nebūsiu
Neprieinama.
Užtverki kelią,
Nebeleisk į vėtrą.
Šaltų ir svetimų
Kelių pakaks.
Padovanoki rudeninę
Giedrą,
O viso kito
Gal kaip nors
Užteks.
Išalkę padalinsim
Vieną riekę,
Ištroškę
Prie šaltinio
Bėgsim gert.
Tik kelio
To, kuriuo ateisiu
Netyčia neužmiršk
Užtvert.
Kai pro šalį eisiu.
Sakyk, kad praėjimo
Nebėra.
Leisk pasilikt -
Aš pasikeisiu
Ir jau nebūsiu
Neprieinama.
Užtverki kelią,
Nebeleisk į vėtrą.
Šaltų ir svetimų
Kelių pakaks.
Padovanoki rudeninę
Giedrą,
O viso kito
Gal kaip nors
Užteks.
Išalkę padalinsim
Vieną riekę,
Ištroškę
Prie šaltinio
Bėgsim gert.
Tik kelio
To, kuriuo ateisiu
Netyčia neužmiršk
Užtvert.
Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas
Paliko manyje savas pėdas.
Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,
Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.
Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,
Pačios dažniau įskaudinti kiti.
Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,
Dabar į juos darausi panaši.
Meluot išmokau, netikėt išmokau,
Apgaut mane jau darosi sunku.
Tampu beširde, netikra, gruboka,
Atrodo, kad ne savimi tampu.
Jausmais žaidžiu. Tai atstumiu, tai traukiu
Mylėt nemoku. Meilė užmušta
Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.
Praėjo laikas. Aš jau nebe ta.
Paliko manyje savas pėdas.
Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,
Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.
Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,
Pačios dažniau įskaudinti kiti.
Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,
Dabar į juos darausi panaši.
Meluot išmokau, netikėt išmokau,
Apgaut mane jau darosi sunku.
Tampu beširde, netikra, gruboka,
Atrodo, kad ne savimi tampu.
Jausmais žaidžiu. Tai atstumiu, tai traukiu
Mylėt nemoku. Meilė užmušta
Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.
Praėjo laikas. Aš jau nebe ta.
Trapi, lyg rūkas iš toli atplaukęs,
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.
Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.
Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors pamiršta, bet ima surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.
Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.
Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors pamiršta, bet ima surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.
Gyvenimas, lyg įtempta styga
Paliesi, skaudžiai - aimanuot pradės,
Užgausi stipriai - suvaitos tada,
Švelniai paglosčius - tyliai suskambės.
Jis muzika į viską atsišauks.
Jame aistra, klasta ir melas.
Tegul tik niekas stygos nenutrauks,
Tegul laimingas būna jo finalas.
Paliesi, skaudžiai - aimanuot pradės,
Užgausi stipriai - suvaitos tada,
Švelniai paglosčius - tyliai suskambės.
Jis muzika į viską atsišauks.
Jame aistra, klasta ir melas.
Tegul tik niekas stygos nenutrauks,
Tegul laimingas būna jo finalas.
Tyliai atskrisk pas mane
Ilgesiu dvelkiančioje naktyje,
Apgaubk savo meile šilta
Ir pabūk nors vieną nakti šalia.
Išmokyk švelnumo mane,
Padovanok nors lašelį glamonių,
Juk aš kaip žvaigždė vieniša
Pavargus po ilgų naktinių klajonių.
Sugundyk savo balso gaida,
Švelniai pašnabždėk į ausytę,
Jog myli mane
Ir užliek tyrų jausmų banga.
Mylėk mane tamsioje naktyje,
Bučiuok mane dienos šviesoje,
Mylėk mane dabar ir čia,
O naktį nužudyk bučinio kaitra...
Tik tada saulė pabus danguje
Ir aistra užges mumyse.
Žvaigždės išnyks beribiam skliaute,
Bet mes laimingi busim visada!..
Tyliai tyliai ateina naktis,
visi užmigs,
ir miestas nurims...
Tyliai tyliausiai tave apkabinsiu,
nieks neišgirs,
nieks... nematys...
Tyliai tyliausiai užmerksiu akis,
tyliai ištarsiu žodžius kurių lauki...
Užmigsi manajam glėby.
tyliai tyliausiai sapnuosi,
manąsias akis
be kurių negali...
Be kurių tau gyvenimas liūdnas.
tyliai tyliausiai miegosi nakty,
o štai aš sėdėsiu šalia...
tu nematysi manęs,
nežinosi, kad būnu greta,
kai miegi...
juk toks tu gražus
kai užmerki akis,
tuos mėlynus ežerus du
ar kada pagalvojai,
kad kai tu miegi
kažkas sėdi ir stebi...
stebi ir saugo...
saugo ir myli tave...
myli... o tu ar myli?
visi užmigs,
ir miestas nurims...
Tyliai tyliausiai tave apkabinsiu,
nieks neišgirs,
nieks... nematys...
Tyliai tyliausiai užmerksiu akis,
tyliai ištarsiu žodžius kurių lauki...
Užmigsi manajam glėby.
tyliai tyliausiai sapnuosi,
manąsias akis
be kurių negali...
Be kurių tau gyvenimas liūdnas.
tyliai tyliausiai miegosi nakty,
o štai aš sėdėsiu šalia...
tu nematysi manęs,
nežinosi, kad būnu greta,
kai miegi...
juk toks tu gražus
kai užmerki akis,
tuos mėlynus ežerus du
ar kada pagalvojai,
kad kai tu miegi
kažkas sėdi ir stebi...
stebi ir saugo...
saugo ir myli tave...
myli... o tu ar myli?
Ir vel man skausmas kausto sirdi,
Ir vel aptemo viskas man aplink,
Ir as girdziu ko kits zmogus negirdi..
Nesikankink, pabaik, nusiramink..
Bet kaip gi as nusiraminsiu
Netekus to, kuri as taip ilgai mylejau
Ir kaip gi as nesikankinsiu,
Praradus tai, ko siekiau visados,
Ko as taip troskau, ir del ko taip vyliaus
Del ko as gyvenau, del ko buvau lanksti,
Del ko tas skausmas ejo myliu mylias
Ir liko meile - as visdelto zmogus!
As visdelto zmogus prarades meile
Nepasidares piktas, atsiaurus,
Bet as issaugosiu ta vilti,
Jog mums likimas, gal jau nebebus ziaurus,
Jis nedraskys mus skausmo ilgom ietim,
Kurias jis nukale pasiekdamas jausmu,
Bet as manau........ ne, po velniais prisiekiu,
Kad visada sakysiu - AS TAVE MYLIU!
Ir vel aptemo viskas man aplink,
Ir as girdziu ko kits zmogus negirdi..
Nesikankink, pabaik, nusiramink..
Bet kaip gi as nusiraminsiu
Netekus to, kuri as taip ilgai mylejau
Ir kaip gi as nesikankinsiu,
Praradus tai, ko siekiau visados,
Ko as taip troskau, ir del ko taip vyliaus
Del ko as gyvenau, del ko buvau lanksti,
Del ko tas skausmas ejo myliu mylias
Ir liko meile - as visdelto zmogus!
As visdelto zmogus prarades meile
Nepasidares piktas, atsiaurus,
Bet as issaugosiu ta vilti,
Jog mums likimas, gal jau nebebus ziaurus,
Jis nedraskys mus skausmo ilgom ietim,
Kurias jis nukale pasiekdamas jausmu,
Bet as manau........ ne, po velniais prisiekiu,
Kad visada sakysiu - AS TAVE MYLIU!
