Gėrė kvapą nakties ramumoj,
Mėnuo žarstė blyškius šviesos šuorus,
Žemė saugojo sapną tyloj.
Kartais saulė nebyliai tekėjo
Ir atrodė vėl rytas gražus,
Brizas kėlė alyvas, kuždėjo,
Jog prisirpęs it uoga dangus.
Bet alyvoms visai nerūpėjo,
Kodėl dieną pakeičia naktis,
Nei dangaus joms visai nereikėjo,
Manė - nieko tenai neišvys.
Užliūliavo budrumą jų vėjas,
Skvarbų žvilgsnį nuplovė lietus,
Jos vis laukė, kažko vis tikėjos,
Ir nuo laimės nutolo per pus.
Joms atrodė, kad snaudžia ir laikas
Kad nuleido sparnus amžinai,
Bet lemtis juk ne saulė, ne vaikas,
Ji nešildo, tik teisia griežtai.
Dar ilgai jos žydėjo pasauliui,
Bet ne siela, o tik ateitim,
Laimė, džiaugsmas pro šalį plazdėjo,
Slinko dienos, kažkur užmarštin.
Nesulaukusios nieko alyvos,
Nusvarino rasotas akis,
Krito žemėn lyg uolos negyvos,
Beprasmybėj nuskendo viltis.
O ta saulė toliau sau tekėjo,
Rytas žadino džiaugsmo banga,
Brizas lakstė, lyg pūkas nuo vėjo,
O dangus šlakstė žolę rasa.
