Jei pasinersi kada nors i amzinybe,
Jei rinksi lupomis lietaus lasus,
Tada pamirsi savo pilka kasdienybe,
Pirstu galais lytesi debesu pukus...
Galesi atsikasti maza gabaleli laiko,
Visvien jis nebeteks prasmes...
Nubrauksi asaras nuo veido mazo vaiko,
Lydedamas ji link suraus vandens versmes...
Kai siluetas drobeje prasysis tobulybes,
Tapytos pusys vel pakvips sakais,
Tik nebijok, maldauju, amzinybes,
Su ja keliausi neisvaiksciotais takais...
Leisk šilumą man tavyje pajusti...
Tą šilumą, kurią gali man duoti vienas tu...
Tenoriu rytą aš šalia pabusti...
Išgirsti tyliai šnabždant:"Aš myliu..."
Tik noriu aš tave karštai priglausti...
Tetrokštu jausti šiluma tavų šiltų delnų...
Ir niekad iš šio keisto sapno nepabusti...
Ir nuolat skęsti mėlyje tavų žydrų akių...
Tą šilumą, kurią gali man duoti vienas tu...
Tenoriu rytą aš šalia pabusti...
Išgirsti tyliai šnabždant:"Aš myliu..."
Tik noriu aš tave karštai priglausti...
Tetrokštu jausti šiluma tavų šiltų delnų...
Ir niekad iš šio keisto sapno nepabusti...
Ir nuolat skęsti mėlyje tavų žydrų akių...
Aš taip ilgai buvau tamsoj,
Kad pamiršau, kaip galima matyti,
Pasaulį, esantį už jos,
Ir visa tai, kas jame švyti
Aš pamiršau, kad šviesti gali akys,
Kaip šviečia žvaigždės naktį danguje
Aš pamiršau ir tai, kad labai labai skauda
Jei jos staiga pradingsta naktyje
Ir kad tada tu vėl matyt nenori nieko:
Nei saulės, nei žvaigždžių šviesos
Ir vėl be žodžių išeini į tamsą
Ilgėtis mylimų, vienintelių akių šviesos
Kad pamiršau, kaip galima matyti,
Pasaulį, esantį už jos,
Ir visa tai, kas jame švyti
Aš pamiršau, kad šviesti gali akys,
Kaip šviečia žvaigždės naktį danguje
Aš pamiršau ir tai, kad labai labai skauda
Jei jos staiga pradingsta naktyje
Ir kad tada tu vėl matyt nenori nieko:
Nei saulės, nei žvaigždžių šviesos
Ir vėl be žodžių išeini į tamsą
Ilgėtis mylimų, vienintelių akių šviesos
Jei pasinersi kada nors i amzinybe,
Jei rinksi lupomis lietaus lasus,
Tada pamirsi savo pilka kasdienybe,
Pirstu galais lytesi debesu pukus...
Galesi atsikasti maza gabaleli laiko,
Visvien jis nebeteks prasmes...
Nubrauksi asaras nuo veido mazo vaiko,
Lydedamas ji link suraus vandens versmes...
Kai siluetas drobeje prasysis tobulybes,
Tapytos pusys vel pakvips sakais,
Tik nebijok, maldauju, amzinybes,
Su ja keliausi neisvaiksciotais takais...
Jei rinksi lupomis lietaus lasus,
Tada pamirsi savo pilka kasdienybe,
Pirstu galais lytesi debesu pukus...
Galesi atsikasti maza gabaleli laiko,
Visvien jis nebeteks prasmes...
Nubrauksi asaras nuo veido mazo vaiko,
Lydedamas ji link suraus vandens versmes...
Kai siluetas drobeje prasysis tobulybes,
Tapytos pusys vel pakvips sakais,
Tik nebijok, maldauju, amzinybes,
Su ja keliausi neisvaiksciotais takais...
Tai meile ir laime vadinom,-
Uzteko vien situ vardu--
Praejo...Ir tylus zvaigzdynai
Apkauste krutine ledu...
Sustingo ir akys, ir kraujas.
Sukauste jaunyste ziema;
Gyvenat be gyvenimo naujo
Ir stingt taip sirdim neramia...
...O jus ka ten nesat, kur einat?
Randai ant gruobletu delnu...
Girdziu jusu kancia ir daina.
Eime-su jumis as einu!
Iaudrina jura ir vejas
Ugnim juosia musu kelius,-
Seniai taip gyvent as norejau,
Parnest sirdyje spinduliu!
Uzteko vien situ vardu--
Praejo...Ir tylus zvaigzdynai
Apkauste krutine ledu...
Sustingo ir akys, ir kraujas.
Sukauste jaunyste ziema;
Gyvenat be gyvenimo naujo
Ir stingt taip sirdim neramia...
...O jus ka ten nesat, kur einat?
Randai ant gruobletu delnu...
Girdziu jusu kancia ir daina.
Eime-su jumis as einu!
Iaudrina jura ir vejas
Ugnim juosia musu kelius,-
Seniai taip gyvent as norejau,
Parnest sirdyje spinduliu!
Tu netikėk, kai žmonės sako,
Kad tu apakinai mane.
Jie patys visiškai nemato,
Koks aš laimingas tavyje.
Ir netikėk, jei pasakys tau,
Kad per tave aš apkurtau.
Ką jie man sakė, aš girdėjau,
Bet vien tavęs tesiklausau.
Dar jie mėgins tave įtikint,
Kad viskam nejautrus tapau.
Kas man svarbu, darau aš tylint,
Ir viskas skirta tiktai tau.
O tai, kad jie be proto šaukia,
Jog aš savy užsidariau
Na, ir tegul toliau sau staugia.
Aš širdį atveriu tik tau.
Kad tu apakinai mane.
Jie patys visiškai nemato,
Koks aš laimingas tavyje.
Ir netikėk, jei pasakys tau,
Kad per tave aš apkurtau.
Ką jie man sakė, aš girdėjau,
Bet vien tavęs tesiklausau.
Dar jie mėgins tave įtikint,
Kad viskam nejautrus tapau.
Kas man svarbu, darau aš tylint,
Ir viskas skirta tiktai tau.
O tai, kad jie be proto šaukia,
Jog aš savy užsidariau
Na, ir tegul toliau sau staugia.
Aš širdį atveriu tik tau.
Ko vertos žmonių ašaros,
Jei mes galim jas kaip vandenį išlieti?
Ko verta žmogaus širdis,
Jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti?
Ko verti žmogaus jausmai,
Jei mes galim juos kaip krištolą sudaužyt?
Bet kaip mes džiaugsmą išreikštumėm,
Jei verkti nemokėtumėm;
Kaip būtumėme draugiški,
Jei neturėtumėm širdies;
Ir kaip kitus mylėtume,
Jei jausti negalėtume?!
Jei mes galim jas kaip vandenį išlieti?
Ko verta žmogaus širdis,
Jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti?
Ko verti žmogaus jausmai,
Jei mes galim juos kaip krištolą sudaužyt?
Bet kaip mes džiaugsmą išreikštumėm,
Jei verkti nemokėtumėm;
Kaip būtumėme draugiški,
Jei neturėtumėm širdies;
Ir kaip kitus mylėtume,
Jei jausti negalėtume?!
Meilė jūra.
Ji audringa, kai mylėti sunku,
Ji rami, kai mylintys žmonės kartu.
Meilė gėlė.
Ji žydi, kai meilė gera
Ir nuvysta, kai meilė pikta.
Meilė saulė.
Ji šypsos, kai sakom myliu
Ir pravirksta, kai kenčiam kartu.
Meilė medis.
Jis auga, kai meilė stiprėja,
Jis džiūsta, kai meilė silpnėja.
Meilė pasaulis.
Jis gražus, kai mylim,
Ir baisus, kai nekenčiam.
Jis šviesus, kai tikim,
Ir tamsus, kai viltį prarandam.
Nuo mūsų priklauso meilės likimas,
Nes ji visų žmonių žaidimas.
Ji audringa, kai mylėti sunku,
Ji rami, kai mylintys žmonės kartu.
Meilė gėlė.
Ji žydi, kai meilė gera
Ir nuvysta, kai meilė pikta.
Meilė saulė.
Ji šypsos, kai sakom myliu
Ir pravirksta, kai kenčiam kartu.
Meilė medis.
Jis auga, kai meilė stiprėja,
Jis džiūsta, kai meilė silpnėja.
Meilė pasaulis.
Jis gražus, kai mylim,
Ir baisus, kai nekenčiam.
Jis šviesus, kai tikim,
Ir tamsus, kai viltį prarandam.
Nuo mūsų priklauso meilės likimas,
Nes ji visų žmonių žaidimas.
Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą,
Ar beatversim, jei vėl pabels,
Ar užmigdysim nuskriaustą miegą,
Pasiūlę gurkšnį drungno vandens?
Ar atidėsim į laiko kraitę
Laukimo šventę - lašą rasos,
Ar begalėsime, skriaudą įkeitę,
Paliesti pradžią naujos tiesos?
Kūno takais braidžios mintys paklydę,
Pirštų galiukais žaizdas kedens,
Į karštą kamuolį geismą išlydę,
Jį visą kelią dulkėm ridens,
Kol pasidengs visos buvusios rievės,
Kol suminkštės susilietę randai,
Kol sutvirtės susidariusios žievės
Ir pasitrauks ištuštėję sapnai.
Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką
Painioj kelionėj klampaus rudens
Suvėlę skausmą, praeitį, laiką,
Ar beatversim, jei vėl pabels?..
Mes buvom svetimi,
Tokie ir likom -
Du poliai - ir pradžia
Ir pabaiga.
Ką kaltinti už tai,
Kad susitikom,
Kam priekaištaut
Už tai, ko nebėra?
Už tai, kad susikūrėm
Naivią pasaką
Ir ja tikėjom,
Kaip maži vaikai.
Gal mums vaikystėje
Jų niekas nesekė,
O gal mes laukėm
Pernelyg ilgai?
Trumpam tarpukely,
Sulaikę kvapą
Eilučių tarpuos
Žarstėme mintis
Spėliodami, ką dar
Į juos įterpus,
Kad būtų atviresnė
Paslaptis.
Tik laikas vėl
Atgal į savo vietą
Grąžino
Susiplakusias viltis,
Atsargiai skirdamas
Saikingą dietą,
Kad einantiems
Nemaustų praeitis.
Dvieju sirdziu istikima draugyste...
Jokiu nepaiso kliuciu kelyje...
Juk Meile - dar ne Meile...jeigu ja...
Sutriuskina klasta ar isdavyste...
Tikroji Meile - tai zvaigzde skaisti...
Kuri ne mirksniui nepaliauja degti...
Ir drasina jureivi gudzia nakti...
Kai laiva svaido viesulai pikti...
Ne...Meile ne pastumdele Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lupu radastus...
Ir is visu ta pacia duokle ima...
Jei Tau meluoja posmai siu eiliu...
Neber pasauly Meiles...!...As tyliu...
(Viljamas Sekspyras)
Jokiu nepaiso kliuciu kelyje...
Juk Meile - dar ne Meile...jeigu ja...
Sutriuskina klasta ar isdavyste...
Tikroji Meile - tai zvaigzde skaisti...
Kuri ne mirksniui nepaliauja degti...
Ir drasina jureivi gudzia nakti...
Kai laiva svaido viesulai pikti...
Ne...Meile ne pastumdele Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lupu radastus...
Ir is visu ta pacia duokle ima...
Jei Tau meluoja posmai siu eiliu...
Neber pasauly Meiles...!...As tyliu...
(Viljamas Sekspyras)
Mėnesienoj alyvos žydėjo,
Gėrė kvapą nakties ramumoj,
Mėnuo žarstė blyškius šviesos šuorus,
Žemė saugojo sapną tyloj.
Kartais saulė nebyliai tekėjo
Ir atrodė vėl rytas gražus,
Brizas kėlė alyvas, kuždėjo,
Jog prisirpęs it uoga dangus.
Bet alyvoms visai nerūpėjo,
Kodėl dieną pakeičia naktis,
Nei dangaus joms visai nereikėjo,
Manė - nieko tenai neišvys.
Užliūliavo budrumą jų vėjas,
Skvarbų žvilgsnį nuplovė lietus,
Jos vis laukė, kažko vis tikėjos,
Ir nuo laimės nutolo per pus.
Joms atrodė, kad snaudžia ir laikas
Kad nuleido sparnus amžinai,
Bet lemtis juk ne saulė, ne vaikas,
Ji nešildo, tik teisia griežtai.
Dar ilgai jos žydėjo pasauliui,
Bet ne siela, o tik ateitim,
Laimė, džiaugsmas pro šalį plazdėjo,
Slinko dienos, kažkur užmarštin.
Nesulaukusios nieko alyvos,
Nusvarino rasotas akis,
Krito žemėn lyg uolos negyvos,
Beprasmybėj nuskendo viltis.
O ta saulė toliau sau tekėjo,
Rytas žadino džiaugsmo banga,
Brizas lakstė, lyg pūkas nuo vėjo,
O dangus šlakstė žolę rasa.
Gėrė kvapą nakties ramumoj,
Mėnuo žarstė blyškius šviesos šuorus,
Žemė saugojo sapną tyloj.
Kartais saulė nebyliai tekėjo
Ir atrodė vėl rytas gražus,
Brizas kėlė alyvas, kuždėjo,
Jog prisirpęs it uoga dangus.
Bet alyvoms visai nerūpėjo,
Kodėl dieną pakeičia naktis,
Nei dangaus joms visai nereikėjo,
Manė - nieko tenai neišvys.
Užliūliavo budrumą jų vėjas,
Skvarbų žvilgsnį nuplovė lietus,
Jos vis laukė, kažko vis tikėjos,
Ir nuo laimės nutolo per pus.
Joms atrodė, kad snaudžia ir laikas
Kad nuleido sparnus amžinai,
Bet lemtis juk ne saulė, ne vaikas,
Ji nešildo, tik teisia griežtai.
Dar ilgai jos žydėjo pasauliui,
Bet ne siela, o tik ateitim,
Laimė, džiaugsmas pro šalį plazdėjo,
Slinko dienos, kažkur užmarštin.
Nesulaukusios nieko alyvos,
Nusvarino rasotas akis,
Krito žemėn lyg uolos negyvos,
Beprasmybėj nuskendo viltis.
O ta saulė toliau sau tekėjo,
Rytas žadino džiaugsmo banga,
Brizas lakstė, lyg pūkas nuo vėjo,
O dangus šlakstė žolę rasa.
