Poezija

Marga skraiste pečius apglėbus
Tūnojai tyliai savyje
Sukais gyvenimo verpetuos
Tai liūdesy, tai džiaugsmo bangose

Kilai svajonėmis su paukščiais
Aukštyn beribėj erdvėje
Puolus žemyn, žaibais perkūno
Virtai tu pelenų krūva

Susmilko mintys ir jausmai, ir žodžiai
Neliko nieko, praeities lašai
Tikrovė tartum rūkas išsisklaidė
O skraistė virto skarmalais

Tu įšlijai lietum tą skausmą
Audra išrovei baimės likučius
Pasėjai širdyje nuostabų jausmą
Gyvenimo paklausei: kas gi bus?

Juk pabudai, tu pabudai gyventi!
Žydėt žiedais, iškrist gaivia rasa
Tu pabudai regėt pasaulį
Sava širdim beribe ir laisva

Pavasariniai vėjai ūžauja už lango,
Ir saulė vis dažniau bučiuoja dangų,
Šitaip linkėdama visiems gerų dienų.
Jau alma medžių gyslose žaliasis kraujas.
Jau siuvamas žemelei rūbas naujas,
Jau paukščiai ilgesingai skuba iš pietų…
Dainuok ir tu, širdie, pavasarį!
Te vėl basi vaikai išbėgs į pašalį.
Tegu artojo viltys sužaliuos.
Regiu svajoj pavasarį bernužį,
Kur savo mylimai mergužei
Žibuoklės žiedą neša dovanų.

daug tavęs…


Kiek daug visko man reikia ir reikia:
daug dangaus, daug tavęs, daug medaus,
daug cinamono kvapo, daug juoko,
daug ramybės ir kartais lietaus...
Kartais vėjo - jis nupučia nerimą
ir tą debesį, didelį, juodą,
po kuriuo, kai man baisiai sunku,
aš beviltiškai ieškau paguodos...
Kartais reikia savo namų,
savo stogo su savo kaminu,
kad kampe, ant savo grindų,
po gyvenimo rimto egzamino,
aš galėčiau tyliai suklupt...
...ir palaistęs jausmais parketą,
laukti kol jisai atsilups,
ir tada vėl prikalti iš lėto...
ir...kasnakt vėl iš naujo sapnuot:
daug medaus...
daug ramybės...
ir lietų...







Būnant nesuaugus


Naujų veidų, naujų vardų, ir įrašų naujų prisiminimų knygoj,
Dar visko bus tiek daug, kad net baugu,
Giliom akim, šiltom širdim, mažom rankutėm, vienas kito
Suspaudę delną bijom didelių,
Nes žmonės dideli, svajot nemoka,
O dideli namai užstoja saulę...

...Norėčiau būti niekad neužaugęs
Sumerkęs tyliai kojas į ramybę,
Tvirtai padėjęs galva... ant pasaulio...
Suspaudęs saujoj visą amžinybę...








Po savo dangum, su savo žvaigždėm...


Nuo ryto lig vakaro svetimos mintys.
Svetimos pėdos žengia mano kelius.
Kas kartą tos pačios svetimos viltys,
Bet kas kartą vis naujos lūpos taria žodžius:

Laukiu – bet kieno tas laukimas,
Stebiu – svetimom akim,
Noriu – bet ne mano troškimas,
Myliu – bet ne savo širdim.

Ir kas kartą vėl „labas“ ištaria vėjas
Prabėgdamas tyliai apsnigta gatve,
Bet ir vėl ne man – aš jau būnu nuėjęs –
Mano tylūs žingsniai aidi miesto fone.

Aš taip noriu surasti savo takelį,
Mano kojos ištroškę savo žolės,
Aš taip noriu bent kartą naktį užmigti
Po savo dangum, su savo žvaigždėm.

Mano akys ištroškę stebėt savo saulę,
Kai ji krenta į jūros ledines rankas,
Mano siela svajoja apie savą pasaulį,
Mana krantą kur semia mano jūros banga,

Ir sugrįžt kur galėčiau ilgą kelią nuėjęs,
Po savo dangum, su savo žvaigždėm...








Butaforiniai prisiminimai


Pameni, kai dar lydavo smilgom,
jas surinkdavom ir susmaigstydavom
į pievą,
Tada atskrisdavo pulkelis
sniegenų, smilgas sulesdavo,
ateidavo žiema...

O, pameni, kai žiemą snigdavo
mažais fasuotos cukraus
vatos pakeliais?
Ir nuo kalnų sugrįždavome namo
pilnomis jų kišenėmis?

Mama pykdavo... sakė, nesveika valgyti
daug saldainių!

Keisti butaforiniai prisiminimai,
išgalvotų dienų ir vanile kvepiančio
sniego...

... nebūto sniego kvapas,
bet smilgos...
... jos iš tikrųjų kvepėjo laisve...


... lyg pušų aromato tualeto
gaiviklis.

Kuo ilgiau gyvensi, tuo mažiau kalbėsi,
Tuo mažiau tikėsi ir kitų kalbom.
Tyliai sau sėdėsi diemedžių pavėsy
Kojas užsiklojęs nukirstom šakom.
Ir nebekartosi šimtąsyk į dieną:
Greitomis prakeikiu, pakuždom myliu
Žodžiai nepajėgūs viską išsakyti,
Vos užsikalbėjai- jau ir banalu...
Teks kažką išverkti,
Tek kažką išlyti,
Teks kažką sugroti karklo lumzdeliu...

ar teko tau eiti per gurgždantį sniegą
žvaigždžių apsuptam pilnaty?
atrodo,tik tu ir mėnulis nemiega
net širdį krūtinėj girdi...

ar teko už vairo per griūvantį dangų
važiuot užpustytu keliu?
kvėpavimu šildyt užšalusį langą
nenorinčių tirpti gėlių...

galėčiau liepsnojančią širdį iškėlęs
tau vėlei ir vėl atiduot...

tiktai nepražys jau nuvytusios gėlės
nors vėl manyje ne ruduo.

/ganytojas/

Jei gyvenimas sapnas...ir vėlei
Reiks pabust ir gyvent ne sapne,
Jei mūs dienos tik blankūs šešėliai,-
Kas tai nakčiai užmigdė mane?...

kas užmigdė mane šiam pasauly,
Kad klajočiau kaip vaikas žieduos,
Kad taip puldamas eičiau į saulę,
O pasiekt...niekados...niekados...

/B.B/

n ulabai grazu, tiesiog...

Jei pavyt norėtum,-
Vykis lietų,
Tik nelenktyniauk
Su likimu,
Jei pavargtum
Ir nebegalėtum,
Nesakyk - užteks,
Nebegaliu.
Jei paklydus
Kelio neberastum,
Pasikliauki
Savo lemtimi,
Jei atrodys
Skausmo neiškęstum,
Netikėki net
Sava mintim.
Jei pavyt norėtum,
Vykis lietų.
Tik nelenktyniauk
Su likimu . . .

E.B.

Kaip greitai išsisėmė šiluma,
Koks nedosnus ir negilus aruodas.
Sušilt nespėji, o žiūrėk nėra,
Į širdį krenta tik sustingęs gruodas.

Širdis gyva. Ji tirpdo netgi gruodą,
Mėgina palengva prisijaukinti.
Žinia, viena ji nepripils aruodo,
Bet gal suspės dar bent šiek tiek sušilti.

Kokia nerūpestinga šiluma.
Suradusi vis glaudė, glostė, šildė,
Pradėjai atitirpti ir staiga
Ji vėl apleidžia išdraskytą širdį.

Širdis naivi. Ji viltimis gyvens,
Palikus vieną kibirkštėlę mažą
Įpūs, uždegs ir dar ilgai kūrens,
Tarsi norėtų atiduoti grąžą.

Kokia negailestinga šiluma.
Ji gaubė tarsi rūkas tamsią naktį.
Užvaldžiusi nežemiška jėga,
Paliko vien tik pamoką netekti.

E.B.

Gal ir galėjau
Kiek kitaip, bandžiau.
Tik mūsų žiemos buvo
Tokios slidžios.
Kažkaip šalia
Praslydau - nemačiau.
Kaip skverbias akys
Į mane pavydžios,
Žvilgsniu aplink
Tirpdydamos ledus,
Kad dienos neužkliūtų,
Nepaslystų,
Kiekvieną kart
Išėję į svečius,
Sutikti vakaro
Namo sugrįžtų.
Gal ir galėjau
Kiek kitaip. Bandžiau,
Tik tų akių
Lemtingų nemačiau.

E.B.

Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,
Tikėjomės ir laukėm taip ilgai,
Jog žaizdomis laukimas išopėjo
Ir peršti nesugiję skauduliai.
Mes taip ilgai keliavome be meilės
Dažnai paklysdami šiame laike.
Šiandieną parašytos Tavo eilės
Nebežinia - pradžia, ar pabaiga?

Jau taip seniai ilgėjomės glamonių-
Tik vėjas teikė užgaidas visas,
O vos sugrįžus iš ilgų kelionių
Nakčia sapnuodavau Tavas rankas.

Pajūrio saulė lepino ir šildė,
O jūros bangos guodė vakarais.
Aš taip ilgai sapnuos Tave regėjau
Gyvenimą pavertusi sapnais.

Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,
Jog ši diena labiau nei bet kada
Su mano sapnu taip supanašėjo,
Kad nežinau - tikėti ja, ar ne?

E.B.

Tu taip arti - čia pat už sienos
Aš tavo balsą vis girdžiu.
Ir taip toli, lyg basos dienos
Jau nužydėję diemedžiu.

Dar neliūdėjome prie vartų
Raudonų vakaro žaizdų,
O tu ne vieną, daugel kartų
Mane jau pašaukei vardu.

Kažkas širdy griaustiniais trankos,
Ko išsakyti negaliu...
Man reikia, reikia tavo rankos
Ir tų akių - gilių, gilių.

Man reikia tavo paprastumo,
Kaip kaimo gryčios šilumos.
Ne iš toli, ne iš atstumo
Kaip glėbio kūdikiui mamos.

Tu taip arti - čia pat už sienos
Ir tavo balsą vis girdžiu.
Tu juk žinai, kodėl aš vienas,
Ir tau mylėt mane draudžiu.

Lyg medis nukirstas aš vystu,
Kaip tos ramunės pradalgiuos.
Pašaukt vardu tavęs nedrįstu,
Tiktai kasdien ilgiuos, ilgiuos.

Z.K.