Lengvute, super eiles, ;)
Virš akis užmerkusio vakaro
Sklendžia juodas debesio vanagas.
Skiriasi oras
Ir slysta sparnai
Žemyn, žemyn, žemyn.
Nekrisk akmeniu.
Nekrisk.
Svetimoj gūžtoj
Tik margas kiaušinio
Kevalas.
Ir šilkinė iliuzija,
Kad laikinumo
Valanda
Niekada
Nesibaigs.
Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ
Sklendžia juodas debesio vanagas.
Skiriasi oras
Ir slysta sparnai
Žemyn, žemyn, žemyn.
Nekrisk akmeniu.
Nekrisk.
Svetimoj gūžtoj
Tik margas kiaušinio
Kevalas.
Ir šilkinė iliuzija,
Kad laikinumo
Valanda
Niekada
Nesibaigs.
Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ
| QUOTE |
 Na gal nieko baisaus, kad prisispazinsiu... Knygynuose galit rasti mano romana "Uzkonservuota rytdiena"... |
[table]
[tr]
[td][img]http://www.patogupirkti.lt/BooksPictures/9955-9595-0-9.gif[/img][/td][td]Knygos anotacija:
Ignė - jauna, bandanti savo jėgas kūryboje mergina savo romane atskleidžia trijų merginų nuogas gyvenimo tarpsnio istorijas. Romano herojės, norėdamos gyventi idealiame pasaulyje, ieško jo, pereidamos per kasdieninės rutinos šiukšlyną, gelbėdamos savo meiles, vyrus ir gyvenimus.[/td][/tr][/table]
Gyvenu pačioj vasaroj
Su augančiais vaikais,
Žydinčiom piliarožėm,
Besimezgančiais agurkais
Ir vaivorykšte per dangų.
Ateik, angele,
Spalvotu tiltu,
Kurio negaliu pasiekti.
Pasėdėk po bevaise obelim.
Sraigė šliaužia per stalą.
Jurginuose čirškia žiogas
Ir pavargusios rankos
Sunertos prieš mane
Pačioj vasaros pilnybėj.
Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ
Su augančiais vaikais,
Žydinčiom piliarožėm,
Besimezgančiais agurkais
Ir vaivorykšte per dangų.
Ateik, angele,
Spalvotu tiltu,
Kurio negaliu pasiekti.
Pasėdėk po bevaise obelim.
Sraigė šliaužia per stalą.
Jurginuose čirškia žiogas
Ir pavargusios rankos
Sunertos prieš mane
Pačioj vasaros pilnybėj.
Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ
Tuščiažiedė rožė
Nemoka skaityti
Takažolės laiškų
Lenkiami,
Laužomi,
Mindomi
Žodžiai žydi.
Priglausk ausį
Prie vešlios žolės
Šaknyse skamba
Motinos ašara
Nesuklupk, vaikeli.
***
Kažkas nutrūksta
Viduj
Ir virpa
Jaudulio spyruokle
Galugerkly.
Lyg mažas, bejėgis
Voriukas
Būtų paleidęs žemėn
Nelaisvėn įkliuvusį
Rasos lašą.
Niekam nereikėjo
Šito gerumo.
Nebent tamsai,
Kantriai klausiusiai
Verksmo
Juodą nakties valandą.
Rūta MIKULĖNAITĖ-JONUŠKIENĖ
manau, kad visos tikrai zinot sita texta. bet idesiu.
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukterys.
Jie atėjo per jus, bet ne is jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
Nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje,
Kurios jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jūs galite stengtis panėšėti į juos,
Bet nesiekite padaryti juos panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal
Ir neužsibūna vakarykštėje dienoje.
Kahlil Gibran
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukterys.
Jie atėjo per jus, bet ne is jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
Nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje,
Kurios jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jūs galite stengtis panėšėti į juos,
Bet nesiekite padaryti juos panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal
Ir neužsibūna vakarykštėje dienoje.
Kahlil Gibran
Vėl šoka valsą butelys degtinės,
Ir stiklas pilnas,cigaretės kvapas,
Triukšminga muzika,nakties minutės paskutinės...
Aš suvokiu...TAI MANO KAPAS!
Kas kaltas? Nežinia,galų gale ir nesvarbu,
Stiklai dveji, ir TU ir aš laimingi,
Pakyla saulė...Su baltais žirgais namo parjot žadu...
Nors neturtingi mes,bet niekindami mirtį mes abu galingi!!!
CHADOW MAN (Takas)
Ir stiklas pilnas,cigaretės kvapas,
Triukšminga muzika,nakties minutės paskutinės...
Aš suvokiu...TAI MANO KAPAS!
Kas kaltas? Nežinia,galų gale ir nesvarbu,
Stiklai dveji, ir TU ir aš laimingi,
Pakyla saulė...Su baltais žirgais namo parjot žadu...
Nors neturtingi mes,bet niekindami mirtį mes abu galingi!!!
CHADOW MAN (Takas)
Laiškai sau pačiam
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.
H. Radauskas
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.
H. Radauskas
na, man labai artimi šie eilėraščiai:
***
Kaip man tylėt, kad išgirstum
tą mano didžiąją kalbą,
kurią visą amžių kūriau,
dėjau iš to, ką turėjau,
radau arba veltui gavau:
viską jungiau į vieną,
derinau, lyginau, gražinau,
galiausiai perbraukiau viską,
palikdamas vieną: ačiū.
Jeigu dar liktų kiek laiko,
galima būtų pridėt:
už gyvenimą.
Bet tai jau reiktų ištart labai paprastai
taip paprastai,
kad patikėtum.
***
Vis labiau skyrės mūsų keliai,
Nors dar dangstėm plyšius rūpestingai
Jie, matyt, įsirėžė giliai
Į draugystę, už stiklą trapesnę.
Ir, greičiausiai, jau nieko nebus
Kaip, atrodo, nebuvo to kąsnio,
Padalinto kadaise perpus
Ir už viską pasauly skanesnio
Nei dangstyti, nei lopyt neverta
To, kas buvo gera, gražu
Patys braukiame vardą po vardo iš draugystės šventų sąrašų.
***
Kaip man tylėt, kad išgirstum
tą mano didžiąją kalbą,
kurią visą amžių kūriau,
dėjau iš to, ką turėjau,
radau arba veltui gavau:
viską jungiau į vieną,
derinau, lyginau, gražinau,
galiausiai perbraukiau viską,
palikdamas vieną: ačiū.
Jeigu dar liktų kiek laiko,
galima būtų pridėt:
už gyvenimą.
Bet tai jau reiktų ištart labai paprastai
taip paprastai,
kad patikėtum.
***
Vis labiau skyrės mūsų keliai,
Nors dar dangstėm plyšius rūpestingai
Jie, matyt, įsirėžė giliai
Į draugystę, už stiklą trapesnę.
Ir, greičiausiai, jau nieko nebus
Kaip, atrodo, nebuvo to kąsnio,
Padalinto kadaise perpus
Ir už viską pasauly skanesnio
Nei dangstyti, nei lopyt neverta
To, kas buvo gera, gražu
Patys braukiame vardą po vardo iš draugystės šventų sąrašų.
Laiškas likimui
Nuridenk, likime, akmenį į šalį,
Juk ir pats matai - nebegaliu!
Pasiimki man priskirtą dalį,
Paieškoki tvirtesnių pečių.
Nusiprauski rytmečio rasa,
Apsivilk drabužiais rausvo šilko
Ir papasakoki, kas mane
Amžiams juoda drapana apvilko.
Nuridenk, likime akmenį į šalį.
Gal ir tu nebeturi jėgų?
Kurgi tas, kas suteikė tau galią
Ir paskyrė mano likimu?
Pasitrauk šalin! Apleisk! Paliki!
Pavargai, ir man užteks bėdų.
Aš dar noriu būti. Man dar reikia.
Tik nebūki mano likimu... :-/
Nuridenk, likime, akmenį į šalį,
Juk ir pats matai - nebegaliu!
Pasiimki man priskirtą dalį,
Paieškoki tvirtesnių pečių.
Nusiprauski rytmečio rasa,
Apsivilk drabužiais rausvo šilko
Ir papasakoki, kas mane
Amžiams juoda drapana apvilko.
Nuridenk, likime akmenį į šalį.
Gal ir tu nebeturi jėgų?
Kurgi tas, kas suteikė tau galią
Ir paskyrė mano likimu?
Pasitrauk šalin! Apleisk! Paliki!
Pavargai, ir man užteks bėdų.
Aš dar noriu būti. Man dar reikia.
Tik nebūki mano likimu... :-/
Labai grazios eiles ;)
Lengvute
tos eiles, kur autorius nenurodytas, kiek supratau , tai tavo kuryba?
tos eiles, kur autorius nenurodytas, kiek supratau , tai tavo kuryba?
