čia vienas is man įsimintiniausių eilėraščių. autorius berods A. Marčėnas.
Mano vaikystės miestą
Užpustė smėlynai
Mano vaikystės sapnus
Sapnuoja kiti.
Atiduokite man mano neparašytus laiškus
Aš jų neišsiųsiu niekam.
O gal jūs iekad nematėt
Į vaiko akis
Smingančių geležinių apelsinų
O gal jūs niekad nematėt
Nupjauto prisiminimų medžio
Baltos upių rankovės
Ar toli nusidriekia
Ar voratinkliai panašūs į saulę
A žydros dangaus akys
Irgi nieko nemato
Smėlis geltonas rauda.
Ne raudotojai prie piramidžių
Krištolinė giesmė laidojimui
Klajojantis smėlis
Sudžiovintos mumijos
Palaidotos civilizacijos
Karavanų pėdos išnykusios
Liks laukti jūsų
Dar tūkstančius metų
Noriu gerti, mama,
Už viso pasaulio žmonių meną
Nors vieną lašą vandens
Nors vieną mažiausią lašą dykumos šuliny
Grandinės ilgos, kaip gyvenimas.
Iškelti, kad tik iškelti,
Tą kibirą su vandeniu.
prisimenu
begau veja
nejausdama
zoles po kojom
lengva lengva
pasisokejau
atsispyriau
senas azuolas
iauges saknimis
i svaigu slaita
staiga nuskriejo
plasnojau rankomis
tarsi sparnais
laisva laisva
nusimeciau
kas sunkiai
svere zemen
laiminga
patikejau
kad skrendu
tada atsibudau
neberadau
sparnu
***
begau veja
nejausdama
zoles po kojom
lengva lengva
pasisokejau
atsispyriau
senas azuolas
iauges saknimis
i svaigu slaita
staiga nuskriejo
plasnojau rankomis
tarsi sparnais
laisva laisva
nusimeciau
kas sunkiai
svere zemen
laiminga
patikejau
kad skrendu
tada atsibudau
neberadau
sparnu
***
Tu lietui lyjant tyliai pravirksti,-
ir kregzdes sukrebzda pastogeje virs lango...
Tie krupciojimai - ramus, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.
Be priezasties verki labiau ir vis labiau,
gal ka suvokus amzina ir auksta...
Taip nesulaikomai verki, kad net bijau
lyg kokia laime tavyje uzgniauzti...
ir kregzdes sukrebzda pastogeje virs lango...
Tie krupciojimai - ramus, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.
Be priezasties verki labiau ir vis labiau,
gal ka suvokus amzina ir auksta...
Taip nesulaikomai verki, kad net bijau
lyg kokia laime tavyje uzgniauzti...
я желаю тебе добра!
улыбаюсь, а сердце плачет
в одинокие вечера....
я люблю тебя! - это значит
я желаю тебе добра !
это значит ,моя отрада
слов не надо и встреч не надо
и не надо ,чтоб в тревоге
мы рассветы встречали в дороге
вот и старость в дали маячит
и о многом забыть пора !
я люблю тебя !-это значит
я желаю тебе добра !
это значит,как мне пакинуть
как мне память из сердца вынуть
как не греть твоих рук озябших
непосильную ношу взявших
кто же скажет ,моя отрада
что нам надо ,а что ненадо
посоветуй! как же быть.?!
нам никто узла неразвежет
и никто пути не укажет...
кто сказал ,что легко любить?!
улыбаюсь, а сердце плачет
в одинокие вечера....
я люблю тебя! - это значит
я желаю тебе добра !
это значит ,моя отрада
слов не надо и встреч не надо
и не надо ,чтоб в тревоге
мы рассветы встречали в дороге
вот и старость в дали маячит
и о многом забыть пора !
я люблю тебя !-это значит
я желаю тебе добра !
это значит,как мне пакинуть
как мне память из сердца вынуть
как не греть твоих рук озябших
непосильную ношу взявших
кто же скажет ,моя отрада
что нам надо ,а что ненадо
посоветуй! как же быть.?!
нам никто узла неразвежет
и никто пути не укажет...
кто сказал ,что легко любить?!
IR MIESTE - NUO SPEIGO - VAISKIAI GRYNA
IR BESVORIU SAULIU TRAPIAI DIENAI
UZ LEDINIU SKERSGATVIO VITRINU
SYPSOSI JUOKINGI MANEKENAI
PASIIMSIM AIKSTE - LEKSTE PILNA
SUSKAMBES VARVEKLIO DUZIS PLONAS
O PUGA - NEPERMATOMA VILNA,
O PUGA - AZURINIS NAILONAS.
Cia ne mano kuryba
cia Violeta Palcinskaite
IR BESVORIU SAULIU TRAPIAI DIENAI
UZ LEDINIU SKERSGATVIO VITRINU
SYPSOSI JUOKINGI MANEKENAI
PASIIMSIM AIKSTE - LEKSTE PILNA
SUSKAMBES VARVEKLIO DUZIS PLONAS
O PUGA - NEPERMATOMA VILNA,
O PUGA - AZURINIS NAILONAS.
Cia ne mano kuryba
cia Violeta Palcinskaite
O čia toks linksmai liūdnas arba liūdnai linksmas:
Nenoriu aš pavasarį numirt,
Kai žydinčių alyvų keras šaukia,
Kai bedugniu birželio dangumi
Žilais ledokšniais debesėliai plaukia
Ir vasarą numirti negaliu,
Kai spurda lapai, rožės raudonuoja.
Ir upė spindi atšvaitu žaliu,
Ir prie skruostų linksmi žiogai dainuoja.
Nelengva mirti rudenį, kada
Nuo medžių mums į delnus krinta vaisiai.
Dar šilta, nors darbymetė baigta.
Ir kaip galvot, kad čia nebeateisi?
Išeiti žiemą? Višpatie brangus!
Tai būtų jau nežmoniška iš tikro:
Priversti šalti gimines, draugus,
Be to, čia pat pavasaris jau tyko... (Autoriaus nepamenu)
Nenoriu aš pavasarį numirt,
Kai žydinčių alyvų keras šaukia,
Kai bedugniu birželio dangumi
Žilais ledokšniais debesėliai plaukia
Ir vasarą numirti negaliu,
Kai spurda lapai, rožės raudonuoja.
Ir upė spindi atšvaitu žaliu,
Ir prie skruostų linksmi žiogai dainuoja.
Nelengva mirti rudenį, kada
Nuo medžių mums į delnus krinta vaisiai.
Dar šilta, nors darbymetė baigta.
Ir kaip galvot, kad čia nebeateisi?
Išeiti žiemą? Višpatie brangus!
Tai būtų jau nežmoniška iš tikro:
Priversti šalti gimines, draugus,
Be to, čia pat pavasaris jau tyko... (Autoriaus nepamenu)
| QUOTE (Elena @ 2003 10 09, 00:57) |
O man čia patinka apsilankyti kartais  http://vilniaus_vingis_lt/eiles/Egles/ |
ACIU!!!!
Jau kuri laika ieskojau sito puslapio 
Buvau kazkada atsitiktinai uzsukusi, bet neisidemejau nei autores, nei puslapio Man ypac patiko :Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka, ir šneka, ir šneka
Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg pėdutėmis nutapinėtas.
Čia kiekvienas močiutės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.
Knieti imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus į saują,
Greitai jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė indauja.
Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos.
Ant putnučių skruostukų pražysta
Šypsenėlės - beraustančios uogos.
Koks trapus kūdikystės ėjimas,
Į laimingo gyvenimo tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.
Ech...
Krasivych slov mne govorit ne nado
I poceluji mne tvoi uz ne nuzny
Proidut goda i my ne budem riadom
Ty budes daleko uze v puti...
U moria sinego,v dali daliokoj
Ty vstretis devusku svoej mecty-
- Glaza zelionye i volosy
Kak u rusalki
Neobyknavennoj krasoty....
Ty budes scasliv i bespecen
I u tebia pojaviatsia zemli cvety* ...
Projdut goda Ty vspomnis leto
V kotorom byli lis odni mecty
S pecalju ,zalostju i nostalgiej
Glazami polnimi ot slioz
Smotret ty budes v nebo sinee
I molodost Ty budes provozat v serjoz....
*zemli cvety (deti).
Natalija
I poceluji mne tvoi uz ne nuzny
Proidut goda i my ne budem riadom
Ty budes daleko uze v puti...
U moria sinego,v dali daliokoj
Ty vstretis devusku svoej mecty-
- Glaza zelionye i volosy
Kak u rusalki
Neobyknavennoj krasoty....
Ty budes scasliv i bespecen
I u tebia pojaviatsia zemli cvety* ...
Projdut goda Ty vspomnis leto
V kotorom byli lis odni mecty
S pecalju ,zalostju i nostalgiej
Glazami polnimi ot slioz
Smotret ty budes v nebo sinee
I molodost Ty budes provozat v serjoz....
*zemli cvety (deti).
Natalija
Yra vienatve, kai lieki be draugo,
Kurio tau niekas niekad neatstos.
Ir traukia medis, vieskelis, kur saugo
Atminimus draugystes prarastos.
Taciau yra baisi vienatve dviese,
Kuri palauzia kaip liga sunki,
Kai savo dziaugsmo valandele sviesia
Tik abejinga zvilgsni sutinki.
Kai tavo skundo liudesy negirdi,
Nemato sielos, prislegtos ledais
Zmogus, kuriam paskyrei sirdi,
Kuri rinkais is tukstanciu kadais...
V. Giedra
Man tas eilerastis
.Ypac kai su vyru susipykstu, tai labai jis tinka
Kurio tau niekas niekad neatstos.
Ir traukia medis, vieskelis, kur saugo
Atminimus draugystes prarastos.
Taciau yra baisi vienatve dviese,
Kuri palauzia kaip liga sunki,
Kai savo dziaugsmo valandele sviesia
Tik abejinga zvilgsni sutinki.
Kai tavo skundo liudesy negirdi,
Nemato sielos, prislegtos ledais
Zmogus, kuriam paskyrei sirdi,
Kuri rinkais is tukstanciu kadais...
V. Giedra
Man tas eilerastis
.Ypac kai su vyru susipykstu, tai labai jis tinka
Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
(A. Mickevičius)
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
(A. Mickevičius)
mamos!
