Na, nekalbadienių buvo, yra ir bus visada... Būna ir pas mus. Nekalbu aš

Kodėl taip reaguoju? - sunku pasakyti, nežinau. Tada vienas "verdu mintyse", ir iš "išorės" pas mane
niekas neprasimuša (kartais net vaikai). Dėl to vėliau l.gailiuosi. Mane labai erzindavo, kai mano žmonikė puldavo taikytis, ar spręsti problemas praėjus kelioms minutėms nuo nekalbadienio pradžios, tada dar labiau užsisklęsdavau, ir tuom dar labiau ją skaudindavau. Ilgiausiai esu "ištūnojęs" "urve" pusantros savaitės. Tokio "šaltojo karo" pabaigoje nė vienas nebesugebėjome prisiminti, dėl ko viskas prasidėjo. Baigėsi jis staiga - pasižiūrėjom vienas į kitą kartą, kitą, po to staiga visa ši situacija pasirodė labai kvaila ir juokinga, tad pakikenom, išsiaiškinom santykius, gerai

. Vėliau pamažu išmokom kovoti su šiuo
mano "nesutarimų sprendimo būdu". Susitarėm iš anksto, kad kai vienas pasako, kad nori pabūti vienas, tai valandą jo "neliečiame" jokiais klausimais. Na o po to, kai užeina tokia būsena, lakoniškai pasakau - "noriu pasibūti", ir po apmąstymų viskas kažkaip susirikiuoja į vietas...
Man svarbu yra tai, kad nors aš ir ignoruodavau savąją superžmonikę, ji mano ignoravimo neignoravo...Nes, kai per musų "šaltąjį" - ignoravo, tada pasijutau visiškai nereikšmingu, nevertinamu, ir dėl to "šaltasis" dar labiau užsitęsė...Taigi, dažniausiai taikytis eidavo ji (

, šiaip, tai ji dažniausiai ir pradėdavo visą "košę"...). Tad dabar trunka viskas apie pusvalandį, po to - "bučkiai", ir numatomas problemų aptarimo laikas, vieta ir trukmė...Kitiems gal kitaip...O mūms tai taip.