Nekalbadieniai

Tai labai šaunu!

Oj kaip as ju negaliu pakesti... nes jie prasideda labai netiketai, beveik niekada nesuprantu kodel, gyvenam mes ne kartu, jis telefono ragelio nekelia, neatraso, jei netycia mano iniciatyva susitinkam, po dveju minuciu jau einam skirtingais keliais... o paskui labai staiga viskas baigiasi. trunka taip 1- 5 dienas...
O as pati nekalbeti negaliu... nebent kokias 5 min, kol issigaruoju. O karta ir as meginau paskelbti nekalbadieni. baigesi taip:" ach, tai nekalbi... tuoj as tau parodysiu kaip is tiesu reikia nekalbeti". ir tada jo tyla beveik savaite... taikytis, aisku, turejau as

Žinau tuos nekalbadienius... Pagal dabartinę mano situaciją dabar aš išvis bendrauju nedaug - kalbu tik tada kai turiu ką pasakyti... Pastebėjau, kad tuomet mažiau pykčių...

Apie NEKALBADIENĮ - senas geras anekdotas:
Nekalbadienis. Vakare žmona atėjus miegoti lovoje randa knarkiantį vyrą ir raštelį ant pagalvės: "Rytoj prikelk mane 7 val." Rytas, vyras pramerkia vieną akį, paskui kitą, dirst į laikrodį - ten - 9 val.,. Vyras šoka iš lovos dairosi - ant pagalvės raštelis - "KELKIS, JAU 7:00 " MANAU TAI GERAI NUSAKO, KOKIA NESAMONĖ YRA NEKALBADIENIAI, AŠ - PRIEŠ NEKALBADIENIUS. Ir man labai (NE)pasisekė . MB - Liūtas (išdidus ir baisiai užgaulus, ne taip pažiūrėjai ir šakės) ir dar Ožkos metais gimęs (užsispyręs kaip ožys), tai nekalbadieniai buvo vieas mėgstamiausių jo užsiėmimų. BUVO todėl, kad buvo, nes po bendrų 2 metų, po daug išlietų ašarų, bemiegių naktų ir nekalbadienių maratonų, išrėžiau jam kalbą (nes pribrendo tas reikalas ). Kalba buvo neilga, bet įspūdinga Išsakiau savo nuomonę, kad gyvenant kartu nekalbėti ilgiau nei dieną yra ne tik kenksminga santykiams, bet ir kvaila, nes tai parodo, kad negerbi kito žmogaus ir tau ant jo nusišvilpt (juk tas pats kalba jis ar ne, vadinasi tas pats yra jis šalia ar ne), o turint šeimą visada yra buitiniai klausimai, kuriuos reikia spręsti "čia ir dabar" ir kaip atrodo mažam vaikui, kai tėvai nesikalba savaitėm? Įdomu būtų sužinoti kokį vaizdą piešia jo laki vaizduotė (gal suprast ir nesupranta, bet jaus tai tikrai jaučia, kad ČIA KAŽKAS NEGERAI). Ir aplamai man įgriso eiti ir taikytis pirmai, nes nesvarbu, kuris kaltas, taikytis eidavau aš (nes nekenčiu nekalbėti). Įdomiausi, kad nors ir ilgai nekalbi nei priežastis, nei pati problema niekur nedingsta ir pasitaikius progai vėl būna tas pats dėl to pačio. Ir įvyko stebuklas, mano vyras išgirdo ir suprato (matyt protingą vyrą turiu ) Ir nėra pas mus nekalbadienių, valio . Nors vyrui labai sunku buvo - bet tik pirmą kartą, o paskui tai vis lengviau ir lengviau, dabar jau pirmas taikytis lenda 'Mažiukau - nesipykstam" Ir nesipykstam Visoms linkiu to pačio

pas man ir panasiai gaunas....as uzpykt negaliu, nes gaunu dviguba nekalbadieniodoze gerai, kad dar bent yra galimybe liudeti
kartais pagalvoji - kam visa tai, velniop...nu blyn, apsizliumbiau o as juk darbe sedziu

Va jau puse dienos viena namie asaroju Ir nesuprantu ar mes cia susipyke jau, ar siaip kas negerai, ar tik jis neturi ka pasakyti... Nesnekam nuo vakar vakaro Keista, is ryto atnese kavos - ir toliau tyla. Apsikabinu, pabunam taip 5 min., ir toliau tyla. Nebegaliu daugiau....

pas mus ir buna nekalbadieniu, buna kad ir savaite laiko...bet cia as tokia uzsiraukus bunu MB tai apsisukes ir sneka lyg niekur nieko (o mane tas nervina, kad susiriejam ir jis net neteikia atsiprasyt, vel sneka lyg niekur nieko )o va as tai ilgai galiu pratemt nesnekedama, ypac jei labai supykstu.

as tai esu tokia kad kai jau lb supykstu tai viskas - galiu ilgiausiai nei zodzio nepasakyt, draugas irgi panasiai, bet jis taip ilgai niekada nepyksta, valanda ir jis uzmirso. todel pas mus jokiu barniu riksmu nebuna. nors kartais atrodo va isrektum issakytumem kas negerai ir butu baigta, tai ne sedim susipyke puse dienos ir nei vienam nuo to negeriau

Pas mus buna ne nekalbadieniai, o nekalbapusvalandziai Nekenciu ir nemoku pykti ir rietis, tai tiesiog koki pusvalanduka nekalbu ir jis nekalba, o po to kazkaip graziai vienas arba kitas pradedam kibintis ir viskas buna gerai Bet dar geriau, kad tai buna labai labai retai

as irgi seniau labai daznai verkdavau del to, per kiekviena nekalbadieni asarodavau... dabar tai jau ipratau, nelendu i akis, uzsiimu savo reikalais, leidziu tas dienas su draugem... kartais net labai pyktis suima, bet geriau kuo maziau sau nervu gadinti del brangiausiojo isteriju.

buvo ir man,kad per nekalbadieni verkdavau,pergyvendavau.lysdavau aiskintis.na o dabar stengiuosi niekur nelysti,darau savo darbus ir tiek...dabar jau pats supranta,kad reikia kalbetis,aiskintis kas negerai,o ne tyleti.