QUOTE(Jurgulė @ 2007 03 15, 00:37)
Taip, tikėjimas yra perduodamas iš kartos į kartą, tuomet ir nederėtų kirsti šaknų iš kurių išaugome.
Jei šeimoje bus nuoširdžiai auklėjamas vaiko religingumas nesvarbu ar tai stačiatikių ar musulmonų, manau nebūtų tokių dalykų, kaip perėjimai iš vienos religijos į kitą. Čia kaip ir kalba, jei šeimoje kalbama lietuviškai tai ir vaikas taip kalbės.Būtų keista kad ,mano vaikas pradėtų kalbėti japoniškai teigdamas, kad tu mamule miela, šneki labai jau netaisyklingai lietuviškai, tai va užtai aš išsižadėsiu tavo kalbos ir kalbėsiu japoniškai.
O dažniausiai kyla konfliktas dėl pasekmių nematant priežasčių.
Visose religijose rasim labai uolių tikinčiųjų , bet rasim ir nelabai uolių.
Ir mesti sąvają religiją tik dėl to kad Petras ar Anupras blogai atlieka tikinčiojo pareigas tai tikrai nėra svarus teiginys. Visada esam pašaukti būti vienas už kitą geresniais, jei tas katalikas ar kitos religijos atstovas buvo labai jau tradicinis, tai kas tada man trukdo būti ne tradiciniu?Nelabai yra gražu apšaukti kad tokia religija yra klaidinga išbadyti ją pirštais,o pačiam pasitraukti kur sausiau. Na va koks aš doras o kiti tai klaidingai tikintys.
Manau, kad turėtų būti puoselėjama šeimose pagarba žmogui , jo tautai, jo religijai.
Tai tiek pamąstymų. Nepriimkite asmeniškai. nes teko pastebėti, kad tikinčiųjų tarpe yra stipriai besikandžiojančių.
Na mano tikslas nera kandziotis, jei kartais taip iseina - sorry.
Kampas ir yra tame, jog tikejimas ar religija yra perduodami is kartos i karta, kol neatsiranda koks zmogelis kuris pradeda ieskoti gyvybes ir tiesos visame tame. O jei neranda? Tada tampa keistuoliu, nes aplinkiniai nesupranta ko jis cia draskosi ir ko iesko
Kas yra svarbiau - ramybe ir taika seimoje ar buvimas su gyvuoju Dievu? Tikinciam zmogui - Dievas. Vienareiksmiskai. (Jezus perspejo, kad bus konfliktai seimose ir t.t.)
Ir cia neturi zaisti nei saknys, nei nuosirdumas, nei kiti dalykai. Tai kad kalbame lietuviskai nereiskia kad esame lietuviai. Jei net ir esame cia gime ne visada esame lietuviai. Ka mes darome del lietuvos ir kiek jai atiduodame? O gal tik imame? Krikscioniu gyvenimo tikslas tarnauti ir slovinti Dieva, jei jie to nedaro - jie nekokie krikscionys. Taip jau yra.
Daugelis zmoniu tikejima ir priklausyma kazkuriai is religiju laiko dalyku, kuris na tiesiog privalomas bet tai jiems neturi trukdyt. Tai kaip privalomas atributas. Bet gyvybes deja tame maza.
Nekaltinu ir nesmerkiu jokios denominacijos, nes tikiu kad visuose yra zmoniu pasiduodanciu Dievui, kaltinu tik tuos zmones kurie Dieva laiko paveiksliuke ir mano kad jiems ir Dievui to uztenka.
O kas liecia mano vaikus - aciu kad labai visi susirupinote
). Man kucios tai be galo sena seimos svente, kuria lietuviai svente dar gerokai iki ateinant krikscionybei 
del ko musu kucios gerokai issiskiria nuo kitu - ankciau krikscionybe priemusiu tautu svenciu 
Ir aisku as butent taip apie kucias pasakosiu savo vaikams, bet jeigu jiems labiau patiks pvz pasakojimas apie kudikio gimima ant sieno - tegul 
