Vaikai privalo paveldėti tikėjimą?

#73
QUOTE(Medinis @ 2007 03 23, 22:03)
Ne visai... tarkime nelabai žinau kaip veikia pozitroninis dalelių greitintuvas, bet tikiu, kad jis veikia.

Norėdami ginčytis, turėtume bent minimaliai apsibrėžti sąvokas. Aš mokslu laikau tai, kas apskaičiuojama, įrodoma, patikrinama eksperimentais ir pan., jei jau mokslas reikalauja tikėjimo, tokį vadinčiau pseudomokslu ar hipoteze.

QUOTE(sandle @ 2007 03 24, 11:39)

Visu pirma tikrai nemanau kad vaikai turi ar privalo paveldeti mano nama ar masina.Mano pareiga juos uzauginti ir jais rupintis, bet ne palikima jiems kaupti. Pats negavau jokio palikimo ir tame nematau jokios problemos.
Visu antra krikstas yra tikrai ne tai apie ka tu rasai. Krikstas yra sandoros su Dievu zenklas ir samoningai pasirenkamas dalykas. Prisimink kada Kristus krikstyjosi ir kiti, suauge ir atsakingi. Vaiku krikstyti nereikia, jie ir taip Dievo palaiminti, del ju reikia maziausiai jaudintis  mirksiukas.gif

Aš irgi nelaikau savo gyvenimo tikslu, kaupti vaikams palikimą, bet jei jau sykį kažką užgyvenau, norėčiau palikti vaikams, o ne svetimiems.
Man krikštas yra tai, apie ką aš rašau. Jeigu nori tik išsakyti savo poziciją, neverta pradėti diskusijos, paskelbk "kovo tezes" ir tiek.
Kristaus krikštas buvo skirtas atgailojantiems nusidėjėliams, juo Jėzus parodė, kad Jis "apiplėšė pats save" (Fil 2, 7),jis vyko prieš atpirkimą, kuris, manau, šį tą pakeitė. "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume atnaujintą gyvenimą" (Rom 6, 3-4).
Katalikų Bažnyčos Katekizmas apie kūdikių krikštą rašo taip: Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės. Man tai skamba labai įtikinamai. Jeigu pripažįstame gimtąją nuodėmę, kodėl turime laukti sąmoningo amžiaus , kad ją panaikintume ir suardytą sandorą atstatytume. Ar tu manai, kad gimtojoji nuodėmė vaikystėje neveikia, o nuo n metų (įdomu, nuo kelių) pradeda veikti?
Atsakyti
#74
QUOTE(Una Li @ 2007 03 24, 15:19)
Ar tu manai, kad gimtojoji nuodėmė vaikystėje neveikia, o nuo n metų (įdomu, nuo kelių) pradeda veikti?

O ar Tu manai, kad kūdikis suvokia, kas yra nuodėmė, ir kad galima sakyti, jog kūdikis nusideda? Kalbant apie gimtąją nuodėmę, ji yra greičiau pats nuodėmingumas, polinkis į nuodėmę, su kuriuo kovoti įmanoma tik šį tą jau suvokiant. Kol nėra elementariausio suvokimo, kokia prasmė krikštyti? Tai labiau tėvų nusiraminimui, kad štai padarė viską, ką tik galėjo, dėl savo atžalėlės, bet atrasti Dievą ir iš tikrųjų priimti Jį į savo širdį (arba ne), teks pačiam vaikučiui ir niekas už jį to nepadarys. Ar formalus krikštas ką nors reiškia kad ir suaugusiam netikinčiajam? Žmogus gali nė nežinoti, kad "yra" krikščionis.
Atsakyti
#75
man tevai tam tikru salygu priversti galima sakyti leido pasirinkti tikejima , pasikrikstijau savo noru budama 12 metu. tada labai norejau, gal ir del to kad mano seimoje nebuvo didelio susizavejimo Dievu. dabar situacija atvirkstine, tevai tiki, as tik dalinai tikiu. visgi esu laiminga kad savo kriksta apsrendziau pati, nes kad ir kaip skambetu kvailai, tada rinkausi samoningai. noreciau kad ir mano busimi vaikai rinktusi patys tiketi jiems ar ne, nori jie kriksto ar ne. nors jau dabar zinau kad visa vyro gimine butu siaubingai pries. negaliu pakest religijos brukimo, susidaro toks jausmas kad kazkas bando atvesti pasiklydusias aveles i tiesos kelia . nepykit , bet mazo kudikelio krikstas man butent toks ir atrodo. kai kas tai daro del irpocio ir tradicijos ( visi krikstija,ir mes pakrikstysim); dar kiti- del sventes; treti del gilaus savo tikejimo . as kazkodel noreciau palaukti kol vaikas paaugs, gal pats uzsinores. smile.gif o jei nenores- nepriestarausiu.
Atsakyti
#76
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 03 24, 23:11)
O ar Tu manai, kad kūdikis suvokia, kas yra nuodėmė, ir kad galima sakyti, jog kūdikis nusideda? Kalbant apie gimtąją nuodėmę, ji yra greičiau pats nuodėmingumas, polinkis į nuodėmę, su kuriuo kovoti įmanoma tik šį tą jau suvokiant. Kol nėra elementariausio suvokimo, kokia prasmė krikštyti? Tai labiau tėvų nusiraminimui, kad štai padarė viską, ką tik galėjo, dėl savo atžalėlės, bet atrasti Dievą ir iš tikrųjų priimti Jį į savo širdį (arba ne), teks pačiam vaikučiui ir niekas už jį to nepadarys. Ar formalus krikštas ką nors reiškia kad ir suaugusiam netikinčiajam? Žmogus gali nė nežinoti, kad "yra" krikščionis.

Visiškai pritariu tavo gimtosios nuodėmės supratimui, kaip tik todėl man kūdikių krikštas ir atrodo reikšmingas, kad gali naikinti polinkį į nuodėmę. Manau, kad pakrikštytas kūdikis turi geresnes startines pozicijas, ilgesnį dvasinės ramybės laikotarpį. Be to, nedrįsčiau paneigti piktosios dvasios veikimo, ir todėl man ramiau, kai aš atiduodu savo kūdikį Kristui.
Nemaniau, kad mes kalbam apie formalų krikštą. Man jis nėra formalus. Net ir labai krikščioniškai ugdydama vaikus, aš nesu tikra, kad suaugę jie pasiliks tikėjime. Tai yra jau jų ir Dievo paslaptis. Bet noriu būti tikra, kad iš savo pusės padariau viską, kad mano vaikai pažintų Dievą.
Rimčiausia, mano manymu, priežastis tikėjimo praradimui apibūdinta posakyje: "jei negyvensi pagal tikėjimą, pradėsi tikėti pagal gyvenimą."
Atsakyti
#77
QUOTE(Una Li @ 2007 03 25, 10:55)
Visiškai pritariu tavo gimtosios nuodėmės supratimui, kaip tik todėl man kūdikių krikštas ir atrodo reikšmingas, kad gali naikinti polinkį į nuodėmę. Manau, kad pakrikštytas kūdikis turi geresnes startines pozicijas, ilgesnį dvasinės ramybės laikotarpį. Be to, nedrįsčiau paneigti piktosios dvasios veikimo, ir todėl man ramiau, kai aš atiduodu savo kūdikį Kristui.
Nemaniau, kad mes kalbam apie formalų krikštą. Man jis nėra formalus. Net ir labai krikščioniškai ugdydama vaikus, aš nesu tikra, kad suaugę jie pasiliks tikėjime. Tai yra jau jų ir Dievo paslaptis. Bet noriu būti tikra, kad iš savo pusės padariau viską, kad mano vaikai pažintų Dievą.
Rimčiausia, mano manymu, priežastis tikėjimo praradimui apibūdinta posakyje: "jei negyvensi pagal tikėjimą, pradėsi tikėti pagal gyvenimą."

drinks_cheers.gif manau kaip ir tu.
Reikia rūpintis ne tik kūnu, bet ir siela. Man toks posakis, kad paliksiu vaikui apsisprendimo laisvę, kai užaugs tai tegu pats ir renkasi ar krikštintis ar ne, tai lygiai taip pat galima pasakyti sergančiam vaikui: "Kai užaugsi tai ir rinkis pats ar tu nori gydytis ar ne"
Atsakyti
#78
QUOTE(Jurgulė @ 2007 04 05, 13:48)
Reikia rūpintis ne tik kūnu, bet ir siela. Man toks posakis, kad paliksiu vaikui apsisprendimo laisvę, kai užaugs tai tegu pats ir renkasi ar krikštintis ar ne, tai lygiai taip pat galima pasakyti sergančiam vaikui: "Kai užaugsi tai ir rinkis pats ar tu nori gydytis ar ne"

Manau tą "kai užaugsi, tada rinkis" galima suprasti dvejopai. Iš tikrųjų vaikas, augdamas netikinčių tėvų šeimoje, ne kažin kaip ir tegali pasirinkti tikėjimą - nebent atrasti kaip visiškai naują dalyką jau gerokai paūgėjęs. Kita vertus, matydamas, jausdamas tėvų tikėjimą net ir nekrikštytas vaikas greičiausiai jį perims.

Beje ar yra kokia nors prasmė krikščioniu vadinti pakrikštytą, tačiau nieko bendra su šiuo tikėjimu neturintį žmogų? Kiekybė ar kokybė visgi svarbiau? Bažnyčia pati save daro pajuokos objektu, nes krikščionio sąvoka vartojama perplačiai.
Atsakyti
#79
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 04 05, 16:56)
Manau tą "kai užaugsi, tada rinkis" galima suprasti dvejopai. Iš tikrųjų vaikas, augdamas netikinčių tėvų šeimoje, ne kažin kaip ir tegali pasirinkti tikėjimą - nebent atrasti kaip visiškai naują dalyką jau gerokai paūgėjęs. Kita vertus, matydamas, jausdamas tėvų tikėjimą net ir nekrikštytas vaikas greičiausiai jį perims.

Beje ar yra kokia nors prasmė krikščioniu vadinti pakrikštytą, tačiau nieko bendra su šiuo tikėjimu neturintį žmogų? Kiekybė ar kokybė visgi svarbiau? Bažnyčia pati save daro pajuokos objektu, nes krikščionio sąvoka vartojama perplačiai.

Yra tos prasmės, būna kad ir nėra tos prasmės. Dievuliukui geriau žinot šiuos dalykus.
Žinau atvejų, kai šeima nepraktikuoja tikėjimo, bet dėl mados krikština ar priveda Komunijos. Ir va iš tokios šeimos atsiranda sūnūs, kurie pasirenka kunigystės kelią.
Gyvenime yra daug nenumatytų žmogui kelių.
Ir tikrai labai nelengva čia diskusija ar geriau "įtupdyti "tą vaikelį į tam tikros religijos vėžes ar pasakyti, kai užaugs tai tegu pats ieškosi.
O va yra atvejų kad šeimose vyrauja tvirti religiniai įsitikinimai, o vaikas kalėjimų "kamštis".
O šiaip , kad pakrikštinsi mažą kūdikį, tai kas nuo to nutiks blogo?
Atsakyti
#80
QUOTE(Una Li @ 2007 03 24, 15:19)
Aš irgi nelaikau savo gyvenimo tikslu, kaupti vaikams palikimą, bet jei jau sykį kažką užgyvenau, norėčiau palikti vaikams, o ne svetimiems.
Man krikštas yra tai, apie ką aš rašau. Jeigu nori tik išsakyti savo poziciją, neverta  pradėti diskusijos, paskelbk "kovo tezes" ir tiek.
Kristaus krikštas buvo skirtas atgailojantiems nusidėjėliams, juo Jėzus parodė, kad Jis "apiplėšė pats  save" (Fil 2, 7),jis vyko prieš atpirkimą, kuris, manau, šį tą pakeitė. "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume atnaujintą gyvenimą" (Rom 6, 3-4).
Katalikų Bažnyčos Katekizmas apie kūdikių krikštą rašo taip: Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės. Man tai skamba labai įtikinamai. Jeigu pripažįstame gimtąją nuodėmę, kodėl turime laukti sąmoningo amžiaus , kad ją panaikintume ir suardytą sandorą atstatytume. Ar tu manai, kad gimtojoji nuodėmė vaikystėje neveikia, o nuo n metų (įdomu, nuo kelių) pradeda veikti?


Tai ka sako kataliku baznycia nebutinai yra tikslu ir teisinga cool.gif

QUOTE(Una Li @ 2007 03 25, 10:55)
Visiškai pritariu tavo gimtosios nuodėmės supratimui, kaip tik todėl man kūdikių krikštas ir atrodo reikšmingas, kad gali naikinti polinkį į nuodėmę. Manau, kad pakrikštytas kūdikis turi geresnes startines pozicijas, ilgesnį dvasinės ramybės laikotarpį. Be to, nedrįsčiau paneigti piktosios dvasios veikimo, ir todėl man ramiau, kai aš atiduodu savo kūdikį Kristui.
Nemaniau, kad mes kalbam apie formalų krikštą. Man jis nėra formalus. Net ir labai krikščioniškai ugdydama vaikus, aš nesu tikra, kad suaugę jie pasiliks tikėjime. Tai yra jau jų ir Dievo paslaptis. Bet noriu būti tikra, kad iš savo pusės padariau viską, kad mano vaikai pažintų Dievą.
Rimčiausia, mano manymu, priežastis tikėjimo praradimui apibūdinta posakyje: "jei negyvensi pagal tikėjimą, pradėsi tikėti pagal gyvenimą."


Niekas nepanaikina musu polinkio i nuodeme, mes esame nuodemingi ir nuo to nepabegsi, ir krikstas sio polinkio nei sumazina nei padidina, kadangi kudikiai visiskai nesupranta sio veiksmo, bo labai jau mazi yra smile.gif
Vaikus uztenka palaiminti, nebutina krikstyti bijant piktojo.
Vaikai renkasi matydami pavyzdi, todel musu tikslas yra gyventi Kristaus pavyzdziu ir kad tai matytu vaikai ir rinktusi, o krikstas nieko nekeis, nei starto nei finisho, kol uzauges zmogutis pats nepasirinks. Nereikia mistifikuoti elementariu dalyku. (Cia ir yra kataliku baznycio pagrindine beda)
Papildyta:
QUOTE(Jurgulė @ 2007 04 05, 21:50)
Yra tos prasmės, būna kad ir nėra tos prasmės. Dievuliukui geriau žinot šiuos dalykus.
Žinau atvejų, kai šeima nepraktikuoja tikėjimo, bet dėl mados krikština ar priveda Komunijos. Ir va iš tokios šeimos atsiranda sūnūs, kurie pasirenka kunigystės kelią.
Gyvenime yra daug nenumatytų žmogui kelių.
Ir tikrai labai nelengva čia diskusija ar geriau "įtupdyti "tą vaikelį į tam tikros religijos vėžes ar pasakyti, kai užaugs tai tegu pats ieškosi.
O va yra atvejų kad šeimose vyrauja tvirti religiniai įsitikinimai, o vaikas kalėjimų "kamštis".
O šiaip , kad pakrikštinsi mažą kūdikį, tai kas nuo to nutiks blogo?



Blogo nieko, bet kodel tada nenuvedus pas kokius jehovistus, budistus, mormonus, induistus, musulmonus ir kitus? Tegul palaimina, blogiau nebus. Cia kampas ne tame, bus blogiau ar nebus. Reikia suprasti kriksto prasme ir tai ivertinti, o ne metytis ir mastyti kad nebus blogiau.
Atsakyti
#81
QUOTE(sandle @ 2007 04 06, 15:03)
Tai ka sako kataliku baznycia nebutinai yra tikslu ir teisinga  cool.gif
Niekas nepanaikina musu polinkio i nuodeme, mes esame nuodemingi ir nuo to nepabegsi, ir krikstas sio polinkio nei sumazina nei padidina, kadangi kudikiai visiskai nesupranta sio veiksmo, bo labai jau mazi yra smile.gif
Vaikus uztenka palaiminti, nebutina krikstyti bijant piktojo.
Vaikai renkasi matydami pavyzdi, todel musu tikslas yra gyventi Kristaus pavyzdziu ir kad tai matytu vaikai ir rinktusi, o krikstas nieko nekeis, nei starto nei finisho, kol uzauges zmogutis pats nepasirinks. Nereikia mistifikuoti elementariu dalyku. (Cia ir yra kataliku baznycio pagrindine beda)
Papildyta:
Blogo nieko, bet kodel tada nenuvedus pas kokius jehovistus, budistus, mormonus, induistus, musulmonus ir kitus? Tegul palaimina, blogiau nebus. Cia kampas ne tame, bus blogiau ar nebus. Reikia suprasti kriksto prasme ir tai ivertinti, o ne metytis ir mastyti kad nebus blogiau.

mirksiukas.gif Būtent kad reikia suprasti krikšto prasmę, ir nėra ko čia mėtytis. O kur tamsta nori eiti, tai ten ir eik ar pas budistus ar pas mormonus. Tamstos keliai yra laisvi.
Papildyta:
Per daug kategoriškumo ir mistikos pas Tave patį Sandle yra.
Atsakyti
#82
QUOTE(sandle @ 2007 04 06, 15:03)
Blogo nieko, bet kodel tada nenuvedus pas kokius jehovistus, budistus, mormonus, induistus, musulmonus ir kitus? Tegul palaimina, blogiau nebus. Cia kampas ne tame, bus blogiau ar nebus. Reikia suprasti kriksto prasme ir tai ivertinti, o ne metytis ir mastyti kad nebus blogiau.

Iš esmės, sandle, Tau pritariu - žmogus, kad ir vaikas (t.y. nebūtina laukti pilnametystės), turėtų pats norėti krikštytis arba bent jau prisiminti, kad toks faktas buvo, bet čia gal šiek tiek jau ir perlenkei. Galima smerkti krikštijimą, kai toliau krikščioniško auklėjimo šeimoje absoliutus nulis, bet jei tie dalykai eina kartu, tai "blogiau nebus" įgauna kiek kitą prasmę. Aš pvz. irgi esu pakrikštyta visai maža, bet dabar to krikšto visgi nelaikau netikru ir nemanau, kad man jį reikėtų kažkaip pakartoti, jog galėčiau save tikrai laikyti krikščione.
Atsakyti
#83

Mano vyras nezinojo ar yra krikstytas, nes jo teveliai ankstokai mire, dar ir brolis mire anksti, tai kaip pirstas vienas. Va tik mus turi, t.y. seima.Tai patariau pasikrikstyti, ir kai apsisprende,nuejom dviese,ir tyliai ramiai pasikrikstyjo (be jokiu iskilmiu turiu omeny).Ir nezinau ar cia tik sutapimas, bet menesio begyje, issipilde jo svajone, del darbo.Dabar keliauja po visa pasauli. smile.gif
Atsakyti
#84
na ką malonu čia padiskutuoti, užsuksiu kada ir vėliau. o dabar gražių ir prasmingų Jums visiems Šv. Velykų. 4u.gif
Atsakyti