as nerekiau, taciau per stumimus akusere ir gydytoja sake saukti, tada galbut lengviau bus, bet jau nebespejau paskui, labai greit uzgime musu kudikelis
kai pirmaji vaikuti gimdziau, tai irgi rekiau... bet ne daug, gal kokius du kartus, nes akusere neleido.. sake, kad rekdama neduodu vaikuciui oro, tai paskui labai sekmingai prakvepuodavau...bandziau verkti - maniau palengves, bet nepavyko... bet kai pagimdziau tai verkiau kartu su kudikiu bet jau is laimes... dabar ant nosies antras gimdymas - bandysiu nerekt
Na, aš irgi nerėkiau, tik stengiausi kuo taisyklingiau kvėpuoti, tuomet tikrai mažiau skaudėdavo, o kai kelis kartus bandžiau šiaip prakentėti sąrėmį, tai buvo labai sunku. Aišku, patys paskutiniai sąrėmiai prieš stumimą buvo košmariški, tai jau man gaudavosi tylus dejavimas
Be to, tą vakarą gimdėm tryse, tai buvo tylu ir ramu, nieks nerėkė ir neįsterikavo, stebuklai vyko ramioj aplinkoj
Gimdziau para laiko, tai kai buvo 7 cm labai garsiai kvepavau, o kai 9 cm, tai laikas pradejo slinkt letai, o skausmas beprotiskas, zviegiau pora sykiu, bet nuo to, nei kiek nelengviau, tad stengiausi tik garsiai kvepuot, paskui apsiverkiau. Stumiant neplysavau, o stengiaus, kad tik greiciau isstumt, jausmas, kai galvute islindus jau labai baisus, bet ne toks, kaip paskutiniai saremiai.Net neplysau. Manau, kad reik stengtis nerekt, bet jei neiseina, tai niekas nenumirs, jei ir pareksi, juk ne be reikalo sakoma, kad tai didziausias skausmas. Visos mes skirtingos, yra kam ir nelabai skauda. As gimdziau naturaliai be epiduro, tad man negeda.
pradzioj ir as nerekiau normaliai kvepavimo pratimus atlikinejau kol neprakirpo vandenu ir neeme skatinti gimdymo, o tada jau nebegalejau iskentet tai ir rekiau ir dejavau kol galu gale padare epidura, del ko labai dziaugiuosi nes kitu atveju manau viskas butu pasibaige cezariu, nes maziukas ejo i si pasauli rankyte prispaudes prie galvytes ir apsuktas lyg suristas virkstele, tai buvo pastriges ir niekaip vargsiuko negalejo isstumt, o ir skausmai nezmoniski, tai kol veike epidura truputi pailsejau antraip butu pritruke jegu paciam gimdymui kuris uzsitesi beveik pora valandu
Man pasisekė pakliūti pas labai gerą gydytoją, (arba gal jei diena gera buvo) žodžiu sakau ar galėsiu rėkti jei kas? Sako: "rėk bet nuo to geriau nebus" ir tikrai man buvo daug lengviau viska pakelti sukandus stipriai dantis. Viena karta surikai, tikrai nuo to nepalengvėjo
Kai as gimdziau,tai uz sienos dejosi toks kosmaras,kad vos nenuejau paziuret gal kokios pagalbos merginai reikia ... toks jausmas ,kad viena palikta ten ir draskosi,rekia , dejuoja nu,zo man labai nejauku buvo...ismuse is veziu....Jei jau tooookie nepakeliami skausmai,siame amziuje yra priemoniu,nemanau,kad reikia tokius kryziaus kelius pereiti....,bet kadangi tikrosios prieasties nezinau,tai susilaikau nuo tolimesniu isvedziojimu...,bet siaip nemalonu ...
Skaudziausia pries pat "finala",nors atkentejau ramiai pakankamai. Nors pamenu, po gimdymo antra nakti jau pogimdyvinej palatoj paryciais jauciausi kaip budama salia filmo "Pjuklas" heroju, tokie klyksmai aidejo. Gaila labai moteriskes buvo, zinoma, turbut nei viena neplanuojam, kad reksim per gimdyma, bet skausmo ir negalima nuspeti, ypac gimdant pirmaji karta...
Gimdziau savo panelyte beveik 4kg svorio, tai kur jau ten nereksi pusvalandi pries gimdyma su kiekvienu saremiu saukiau, galvojau greiciau stumti akusere leis