šiame gyvenime žmogus niekada nebus iki galo laimingas. Viskas priklauso nuo gyvenimo tikslo. Materialių daiktų įsigijimas daugiau kaip uždavinys, nes jį greit galima patenkinti, o tikslo turėtume siekti visą gyvenimą. Ar ne? Kaip galvojate?
Aš į bažnyčią nuėjau būdama sveika ir pilno proto Mumyse įrašytas troškimas pažinti Dievą, susitikti JĮ. Štai anksčiau ar vėliau ir nuveda mus tas troškimas ten, kur mūsų vieta
Tai čia pagrindinis būdas O kaip kitaip? Ar laimingas žmogus kažkuo aukštesniu domėsis? Nebus visai įdomu. Bus svarbiausi visi materialūs dalykai, teikiantys laimę.
Materialūs dalykai nėra pakankama sąlyga laimei. Gali turėti neišpasakytus materijos turtus, bet tik jie nesudarys tau pagrindo laimei. Čia ir yra visas pokštas : žmonės galvoja, kad būdami turtingi, bus laimingi. Nieko panašaus. Turtas yra viena iš sąlygų laimei. Va tas Dievo atradimas suteikia laimės pojūtį.
Būkime turtingos ir laimingos.
Dievas kiekvienam per gyvenimą suteikia bent vieną šansą Jį pažinti, tik nuo mūsų priklauso, ką mes su tuo šansu padarysime. Mane ilgai piktino ST Jobo drama, kaip Dievas galėjo taip elgtis? O dabar nebepiktina...Ką tik perskaičiau gražų Žarskaus palyginimą: Jobas buvo egzaminuojamas netektimis, praradimais, ligomis. Šėtonas Dievui taip kalbėjo: Argi Jobas veltui bijo Dievo? Ar tu nesaugai jo paties, jo namų ir viso jo turto? Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visą, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs?(Job 1, 10-11) Ir Viešpats jam leido išmėginti Jobą. Jobas jam siųstus išbandymus išlaikė. Šiandien šėtonas Viešpačiui kalba kitaip: Žmonės atlaikė karus, tremtį, praradimus, priespaudą, nes nuolat prarasdami jie galėjo išlikti tik pasitikėdami tavimi. Jausdami tavo kietą ranką, jie laikėsi tavo įsakymų. Tačiau suteik žmonėms gerovę, kad jie nieko nestokotų, tegu žemėje būna skelbiamos vien tik žmogaus teisės ir laisvės, tegu būna skelbiama, kad Dievas tik mylintis ir apdovanojantis. Ir matysi, kaip jie nusisuks nuo tavęs ir ims garbinti naujuosius stabus.
Šiandien šėtonas Viešpačiui kalba kitaip: Žmonės atlaikė karus, tremtį, praradimus, priespaudą, nes nuolat prarasdami jie galėjo išlikti tik pasitikėdami tavimi. Jausdami tavo kietą ranką, jie laikėsi tavo įsakymų. Tačiau suteik žmonėms gerovę, kad jie nieko nestokotų, tegu žemėje būna skelbiamos vien tik žmogaus teisės ir laisvės, tegu būna skelbiama, kad Dievas tik mylintis ir apdovanojantis. Ir matysi, kaip jie nusisuks nuo tavęs ir ims garbinti naujuosius stabus.
Ir ką, darai išvadą, kad tik prispaustas žmogus myli Dievą? O kai esi laimės džiugesy, Jį pamiršti? . Nesinori net ginčytis...
O kur tu nuo Jo nusisuksi, jei Jis yra visur?
Stebėjausi, kaip gali šitaip spaudžiamas žmogus likti ištikimas Dievui. O kiek esančių laimės džiugesy Jį prisimena? Kadangi nesu panteistė, matau galimybę nusisukti (kaip, beje, matau ir nusisukusių )
Kas skaičiavo, kas matavo, svėrė? Ką matai aplink save? Koks esi, tokius ir suburi aplink, tokius ir matai, tokie ir dominuoja gyvenime. Jei kažkas po nelaimių atrado Dievą, ar visi tokie? kodėl apibendriname tai, kas neapibendrinama, kas individualu? Aš už Princi, einančią tuo keliu tiesiog iš meilės ir tikėjimo, ir už Takelį su jos "Būkime turtingos ir laimingos." ir už visas, kurios džiaugiasi Jo buvimu šalia ir yra tiesiog laimingos, ir už tas, kurioms bet kokia kaina "atėjo laikas'', ir už tas kurios dar tik eina ta linkme, bet eina ir nesidairo atgal, kur kančia, skausmas, praeitis. Ir už šiuos metus, kai sutikau Jus.
o taip nors kaip ir nesam pažįstamos, bet mus KAŽKAS sujungė ir čia atvedė Man prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, jog jūs man esate Dievo siųsta dovana