Nuodėmė

Taip, as tikiu kad tik Dievas, kuri ispazysta krikscionys yra Kurejas ir kad Dievas yra tik vienas.
Kaip zmogui zinoti kas yra tiesa? As jau rasiau, reikia paciam ieskoti kartu su bendruomene, Dievas kalba per bendruomene.
Archeologai patvirtina istorijas aprasytas Biblijoje, randa naujas rasto dalis, kuriuose patvirtinamos senosios istorijos.
Kas liecia morale, nebutina buti krikscioniu kad laikytis morales normu, kurias isdesti Viespats per Biblija
Daugelis zmoniu skaito save tvarkingais, dorais ir moraliais pilieciais, jie nera tikintys, bet morales etalonas ju sirdyse is Kurejo kurio jie nepripazysta

Aš manau, kad biblijoje parašyta viskas, ką mums svarbu žinoti apie Dievą ir apie žmogų, jo gyvenimą. Ten tikrai kalbama simboliais ir palyginimais, ir žinoma juos galima skirtingai suprasti, todėl yra žmonių, kurie pašvenčia savo gyvenimą biblijos studijoms. Bet kiekvienas to padaryti negali. Jam belieka pasikliauti biblijos aiškinimais, kuriuos pateikia biblistai. Ir niekas nedraudžia naudotis savo galva, priimti tuos aiškinimus, kurie tau atrodo tinkami. Tiesiog truputį pavojinga darytis išvadas nesusipažinus su istoriniu laikotarpiu, tautos papročiais ir pan. Tu negali tikėti, kad kažkas yra ir šviesiai,ir tamsiai žalias - o jeigu vienas aiškintojų tą dalyką mato ryškai apšviestą, o kitas tik prieblandoje? Svarbu, kad jis, vis dėlto, žalias .
Tikėjimas nėra vien proto išvadų rezultatas. Labai daug vietos tikėjime turi ir širdis. Tam tikra prasme, tikėjimas yra dovana. Gali labai stengtis pažinti Dievą, bet kol nebus paliesta tavo širdis, visi proto argumentai neduos vaisių.
Po tavo antrąja pastraipa galiu pasirašyti, nors laikau save krikščione. Tik nemanau, kad religija turės keistis, greičiau mūsų subjektyvus supratimas apie kai kuriuos dalykus pasikeis. Keičiasi žmonija, o ne religija - vienais amžiais akcentuojamas Dievo teisingumas, kitais - meilė. Manau, Dievas yra neišsemiamas, ir visi vaizdiniai ape Jį yra tik fragmentai, kuriuos mes sugebame suvokti. Visą vaizdą pamatysime tik atsidūrę Jo akivaizdoj.


Kaip, tu įsivaizduoji, įmanoma tikėti ir pasitikėti Dievu, nemanant, kad jis tikras
Gal ir sunku suderinti skirtingų religijų piešiamus Dievo paveikslus, bet, galbūt, Jis leido skirtingoms tautoms pažinti Jį jiems prieinamiausiu būdu. Be to, negalime atmesti ir piktosios dvasios veikimo - šioji suinteresuota, kad žmogus nepažintų Dievo, arba susidarytų klaidingą vaizdinį ir taip nuo Dievo nutoltų, Juo nusiviltų.

O ką daryti jei žmogus yra krikštytas Romos katalikų bažnyčioje, jis pastoviai daro vieną iš septynių didžiųjų nuodėmių ir visiškai dėl to nesigaili ir žada ir toliau ją kartoti, nes iš esmės, to, ką jis daro, jis nelaiko nuodėme, t.y. jis žino, kad bažnyčia tai laiko nuodėme, bet jis mano, kad bažnyčia, laikydama tai nuodėme, yra atitrūkusi nuo nūdienos realijų?

Prieš atsakant į šį klausimą būtų gerai žinoti kokia ta nuodėmė
Matai ne bažnyčia davė įsakymus, bet jie yra Dievo, bažnyčia juos tiesiog pripažįsta, taigi jis nuodėmiauja ne bažnyčios bet Dievo akyse...

Šiais laikais žmonės skiriasi ir tuokiasi antrąkart. Jei žmogus antroje santuokoje yra laimingesnis, manau, jis nesijaus darantis nuodėmę, nors pagal bažnyčios mokymą jis yra didysis nusidėjėlis.

Įdomu yra su katalikų tikėjimo niuansais.
Tarkime jei žmogelis apsikrikštijo būdamas suaugęs, tai su krikštu jam nuplaunamos visos buvusios nuodėmės.

Taigi geriausia išeitis būtų tarsi tokia: nesikrikštiji iki suaugsi. Tada pagyveni su keliais žmonėmis ir kai jau nutari, kad va šitas tai jau tiks iki smerties, tada eini krikštijiesi, gauni atleidimą už gyvenimą be šliūbo, tada ženyjiesi ir nebeišdykauji, nesvetimmoteriauji.


Vis tik kalbant apie Mozės Dekalogą, reikia pripažinti, kad toji krikščionybės dalis yra atėjusi iš senojo testamento, t.y. perimta iš senojo žydų tikėjimo. Šiuolaikiniame pasaulyje santuoka iki gyvos galvos skamba labai neįtikėtinai ir gal net nepatraukliai. Jei du žmonės kankina vienas kitą, tai yra jų blogo pasirinkimo ar sprendimo pasekmė, o ne Dievo užkrautas kryžius, kurį aniedu turi nešt visą gyvenimą.

Taip, ir jis neturi teisės gauti išrišimo...
Tai savotiškas atskyrimas nuo bažnyčios.

Arba savanoriškas atsiskyrimas. Nes turbūt daugumas vietoj rojaus su nebemielu žmogumi rinktųsi pragarą su mielu žmogumi T.y. jei kankinsies su pirmuoju (nesvarbu, kad ans galbūt mušeika, girtuolis, bledūnas ar ...( įrašyti pageidaujamą variantą)) šioje žemėje, tai už tas ištvertas kančias, kamuosiesi su juo dar ir po mirties. Pagal tą logiką.

Ką jau čia savotiškas Man tribunole pareiškė, kad pats tikriausias, nes bažnyčia išsiskyrusių ir kitas šeimas sukūrusių žmonių turi gailėti (kaip ir gėjų, etc.), bet tik iš tolo.
Papildyta:


Ir taip mes su Jadze esame gyvos nedorėlės, nuodėmingosios ir visai dėl to nepergyvename

Labai įdomūs jūsų pasisakymai
Pasakysiu kaip man atrodo ir kaip aš jaučiu širdyje
Visų pirma Dievas yra gailestingas ir mylintis...ir atleidžiantis...
Aš pati išsiskyrusi, net buvau skirybų iniciatorė (dėl smurto ir alkoholio)...bet šiuo metu jaučiu Dievą ir Jo veikimą arčiau nei bet kada Žinau, kad jis atleido man už tai ką padariau, juk žūrėjau iš žmogiškosios pusės (apsaugot vaiką ir save nuo smurto) ir kad Jis niekada man to atgal "nesvies" į veidą sakydamas "Bet atsimeni, kaip tu tada padarei...?"
Kas buvo, tas buvo...Jis atleido, nes aš to prašiau ir pamiršo, nes tokia Jo malonės prasmė (atleisti, pamiršti ir niekada nebeprisiminti)...
Jadzės minėtoje situacijoje yra keli atsakymų variantai:
Ar tas žmogus vesdamas tikėjo Juom? Ar sakydamas "TAIP" jis sakė "Taip, su tavimi gyvensiu iki gyvenimo galo, nesvarbu kas", ar "Taip, gyvensiu su tavimi tol kol jausiuos gerai, kol jausiuos laimingas, o jei kas, visada galiu išsiskirti ir ieškoti meilės kitur" ? Dievas mato žmogaus širdį, kaip niekas niekad to nepamatys.
Jei tas žmogus katalikas, jam reikėtų pasidomėti santuokos anuliavimu, gal tai įmanoma jo situacijoje? Jei visgi neįmanoma, tai galų gale viskas atsiremia į žmogaus ir Dievo santykius, į Jo tikėjimą ir pasitikėjimą Juom. Yra kitos konfesijos kurios į visą tai žiūri papraščiau, nes supranta, kad tai yra Dievo ir to žmogaus asmeninis reikalas į kurį nei vienas iš mūsų neturi teisės kištis... Jei tas žmogus tikintis, visada, norėdamas atras Dievą ir priims Jo atleidimą ir jausis vėl švarus ir tyras... Kaip Biblijoje parašyta: "Kas ieško, tas randa, kas beldžiasi, tam atidaroma" ir pan.
Įdomu būtų sužinoti, kaip jis jaučiasi, ne taip, kad kažkas kažką girdėjo, kažkas kažkam pasakė...bet būtent to žmogaus istoriją, jo pačio žodžiais...ir geriausia tą istoriją pasakoti ne žmonėms, o Dievui
Papildyta:
Dar pridėsiu tai, kad bažnyčia (konkrečiai katalikų) atskirdama tokius žmones, paneigia Dievo gailestingumą ir Jo duodamą malonę...tai nėra gerai...Dievas nori, kad visi žmonės žinotų, kad pas Jį kelias atgal visada yra...ir kad žmogus visada bus suprastas ir paguostas ir jam bus atleista (aišku to prašant). Užtenka vien prisiminti sūnaus paklydelio istoriją, kaip tėvas sutiko jį išskėstom rankom ir kokią puotą jam iškėlė (nors jis to žmonių akimis nebuvo vertas), taip ir Dievas džiaugiasi kiekviena pas Jį sugrįžusia siela. Nes kas yra Dievo malonė? - Tai yra tai, kad Dievas mums duoda tai ko mes nesam verti...Dar labai man patinka šios dvi frazės:
Tu negali NIEKO padaryti, kad Dievas tave mylėtų labiau.
Tu negali NIEKO padaryti, kad Dievo meilė tau sumažėtų.
Va tokia, mums nesuvokiama, tobula meile Jis mus myli

Aš manau, kad kiekvienas normalus žmogus tuokdamasis tikisi gyventi su išrinktuoju iki gyvenimo pabaigos. Tačiau ne visada tai pavyksta. Yra situacijų, kada geriau kartu negyventi, kaip, sakykim, tavo paminėtoji. Tačiau net jeigu ir nusprendžiama skirtis, kam reikia anuliuoti santuoką? Kad paliktum sau laisvas rankas ir "nedarytum nuodėmės" ? Jei santuokoje yra vaikų, kam reikalingas tas cirkas: "Mamytė ir tėvelis pradžioj buvo susituokę, bet tai nebuvo tikra, jie tik žaidė santuoką, nes jie iš tikrųjų visai nebuvo susituokę" ? Kam to reikia? Gal geriau tegu vaikai mato, kad ta santuoka iš tiesų buvo, tačiau nenusisekė. Ir tokiu atveju, ji neištrinama tarsi niekada neįvykęs faktas, o pripažįstama, kad taip, aš padariau klaidą ir dabar bandau tą klaidą taisyti, o ne apsimesti, kad jos visiškai nebuvo. Tokia mano nuomonė apie anuliavimą. Geriau tegu vaikai mato, kad net jei ir suklydai su partnerio išsirinkimu jaunystėje, kelias į gyvenimą tau neužtrenktas. Jei tu sutinki žmogų, kuris, tavo nuomone, ir yra tas, su kuriuo nori sulaukti senatvės, kodėl turėtum atsisakyti darsyk pabandyti savo laimę? Sakyčiau, kad versti gyventi žmogų su tuo pačiu, tarkim smurtaujančiu, sutuoktiniu, o jam išsiskyrus pasmerkti jį amžinai vienatvei yra labai nehumaniška.

Dėl kitų konfesijų - iš esmės, o koks skirtumas, kokiai konfesijai tu priklausai. Skirtumas, mano nuomone, kyla ne iš tikėjimo, o iš apeigų. Tikėjimas - toks dalykas, kuris arba yra, arba nėra. Niekas žmogui negali uždrausti nei tikėti, nei vaikščioti ar nevaikščioti į jo pasirinktą bažnyčią, jei jis to nori, nepriklausomai nuo to, ar jis atskirtas ar prijungtas prie jos. O dėl išrišimo...jį duoda kunigas, kunigas - taip pat žmogus. Viso labo tik. Kai po mirties stosime Dievo akivaizdon, tada ir paaiškės tikroji mūsų gyvenimo ir nuodėmių esmė ir prasmė.

Dėkui, Una Li, jei tavo samprotavimai teisingi, matau, turiu dar vilčių

Taip, tikėdamas Dievu tu tiki, kad jis yra tikras, bet tai dar nereiškia, kad jis yra tikresnis. Jeigu neatlikinėji katalikams nustatytų apeigų, tai jau tu nusidėjėlis? Taip išeina, kad į Dangų paklius tik katalikai. Man atrodo, kad tai tik apeigos, kurios Dievui nėra jau tokios svarbios. Tiesiog gal tokiu būdu tikintieji gali pabūti tik su Dievu, negalvodami apie žemiškus rūpesčius. Tačiau nemanau, kad musulmonų Dievas yra mažiau tikras nei krikščionių. Nors jie ir tą patį Senąjį Testamentą naudoja. Netgi, manau, budizme ar kituose tikėjimuose esanti gyvenimo filosofija nėra mažiau teisinga nei katalikų.
O dėl Piktosios Dvasios man kažkaip atrodo, kad jis taip pat Dievo dalis, nors daugiau nieko pasakyti negaliu tuo klausimu, nes dar nesuvokiau.

Čia diskusijų vertas klausimas. Svetimoteriavimas ir svetivyriavimas - apie šią nuodėmę, kiek suprantu, mes kalbame. Dievas gal ir davė įsakymus, bet Bažnyčia juos detalizuoja. Jeigu žmogus turi vieną vyrą ar vieną moterį, tai gal jis jau ir laikosi įsakymo? Ar būtina santuoka šiuo atveju? Ar tikrai negalima prieš tai nieko turėti?

Tai kam tada apskritai krikštytis?