QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2007 06 17, 18:36)
O ką daryti jei žmogus yra krikštytas Romos katalikų bažnyčioje, jis pastoviai daro vieną iš septynių didžiųjų nuodėmių ir visiškai dėl to nesigaili ir žada ir toliau ją kartoti, nes iš esmės, to, ką jis daro, jis nelaiko nuodėme, t.y. jis žino, kad bažnyčia tai laiko nuodėme, bet jis mano, kad bažnyčia, laikydama tai nuodėme, yra atitrūkusi nuo nūdienos realijų?
Nemanyčiau, kad nesigaili

, jeigu galėtum pakeisti situaciją ar nenorėtum? Bažnyčia nėra skirta nūdienai, ji simbolizuoja amžinas vertybes. Norėdami, kad ji pripažintų mūsų supainiotus gyvenimus nenuodėme, mes ieškome dvasios ramybės, bet ar nuo to pasidarytų ramiau? Giliai širdyje vis vien aišku, kad klaida padaryta.
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2007 06 18, 09:37)
Aš manau, kad kiekvienas normalus žmogus tuokdamasis tikisi gyventi su išrinktuoju iki gyvenimo pabaigos. Tačiau ne visada tai pavyksta. Yra situacijų, kada geriau kartu negyventi, kaip, sakykim, tavo paminėtoji. Jei tu sutinki žmogų, kuris, tavo nuomone, ir yra tas, su kuriuo nori sulaukti senatvės, kodėl turėtum atsisakyti darsyk pabandyti savo laimę? Sakyčiau, kad versti gyventi žmogų su tuo pačiu, tarkim smurtaujančiu, sutuoktiniu, o jam išsiskyrus pasmerkti jį amžinai vienatvei yra labai nehumaniška.
Dėl kitų konfesijų - iš esmės, o koks skirtumas, kokiai konfesijai tu priklausai. Skirtumas, mano nuomone, kyla ne iš tikėjimo, o iš apeigų. Tikėjimas - toks dalykas, kuris arba yra, arba nėra. Niekas žmogui negali uždrausti nei tikėti, nei vaikščioti ar nevaikščioti į jo pasirinktą bažnyčią, jei jis to nori, nepriklausomai nuo to, ar jis atskirtas ar prijungtas prie jos. O dėl išrišimo...jį duoda kunigas, kunigas - taip pat žmogus. Viso labo tik. Kai po mirties stosime Dievo akivaizdon, tada ir paaiškės tikroji mūsų gyvenimo ir nuodėmių esmė ir prasmė.
Bažnyčia nereikalauja gyventi su žmogumi, kuris dvasiškai ar fiziškai žaloja šeimos narius, atsiskirti tokiu atveju nėra nuodėmė. Problema, kad sutinki žmogų, kurį būtum norėjusi sutikti anksčiau... Tikrai žmogiška ieškoti laimės vietoj kryžiaus nešimo, bet prie ko čia bažnyčia? Arba sieki dvasinio tobulumo, arba eini lengvesniu keliu.
Suprask mane teisingai, jokiu būdu neteigiu, kad aš pasirinkčiau teisingai, bet įsivaizduoju, kad žinau, kaip reikėtų rinktis

.
Dėl konfesijų tai kalei į pačią esmę. Ir būdamas kataliku nesi atskirtas nuo Bažnyčios, tiesiog negali naudotis kai kuriais sakramentais (kurių kitos konfesijos net ir nepripažįsta), bet gali dalyvauti mišiose, melstis ir tikėtis, kad Dievui nėra negalimų dalykų.
QUOTE(Meškuolė @ 2007 06 18, 09:42)
Jeigu neatlikinėji katalikams nustatytų apeigų, tai jau tu nusidėjėlis?
Čia diskusijų vertas klausimas. Svetimoteriavimas ir svetivyriavimas - apie šią nuodėmę, kiek suprantu, mes kalbame. Dievas gal ir davė įsakymus, bet Bažnyčia juos detalizuoja. Jeigu žmogus turi vieną vyrą ar vieną moterį, tai gal jis jau ir laikosi įsakymo? Ar būtina santuoka šiuo atveju? Ar tikrai negalima prieš tai nieko turėti?
Ne visai supratau kokių apeigų neatlikimas daro žmogų nusidėjėliu

?
Iš tikrųjų tik pats žmogus žino nusideda jis ar ne. Kartais tiesiog manipuliuojama tiesa - ar santuoka tikra, jei prieš tai buvo ne vienas pagyvenimas nesusituokus, bet pataupyta priesaika ir formaliai viskas gražu? Ko gero ne vienam iš mūsų teks nustebti, sužinojus, kad Dievo apgauti nepavyko
QUOTE(sandle @ 2007 06 18, 09:53)
Visos problemos yra issprendziamos, ypac kai Dievas padeda

Kartais kryziaus nesimas ir yra Dievo valia tau.
Bet kaip sunku tai priimti

. Dar jeigu abu stengtųsi, kaip rašė Meškuolė. Tik visada lieka galimybė pasakyti: "Padariau kaip man išėjo, Viešpatie, dabar jau Tu ką nors daryk."
O dėl sėkmės gyvenime, nesu pastebėjusi, kad ji būtų pažadėta. Jeigu paskaitytume Kalno palaiminimus, tikrai nerastume - palaiminti turtingi, sveiki ir laimingi...