Nuodėmė

As nerasiau, kad Smalsute nebebus zmona ar pan. Tiesiog sakau, kad net ir susituokus pries Dieva islieka tikimybe issiskyrti, islieka tikimybe, kad vyras susiras kita moteri. Ir tikrai niekam to nelinkiu.
Domejausi ir domiausi labai daug. Universitete viena kursa tyrinejom Senaji ir Naujaji testamenta, tiek is katalikiskos, tiek is mokslines pozicijos.
Baznycia yra labai galinga politika. Prisiminkim, kaip visas kriktyjimas atejo i Europa ir i Lietuva, per karus, per krauja ir prievarta, mes esam krikscioniskas krastas nuo 13 amziaus. Tai taip iseina, kad visi kurie gyveno iki to laiko tiesiai i pragara nugarmejo?
Kodel gi Vatikanui reikia visos tos milijonus kainuojancios apsaugos? Kam reikalingas Popieziui sarvuotas popamobilis? Kodel reikalingi visi tie apsauginiai? Sakyciau tikejimo maza. Popiezius turetu eiti i zmones be baimes, pasitikedamas Dievu. Juk jei tikejimas tvirtas, kas benutiktu yra Dievo valia. Prisiminkim Motina Terese, ji iki gilios senatves ejo slaugyti uzkrecemomis ligomis serganciu, tikedama Dievu ir Jo valia. Visi tie pinigai galetu buti skiriami naslaiciams, skurstantiems, nuo stichiju nukentejusiems.

Per vestuves zadam atsisveikinti su visais mano draugais ir artimaisiais, issikeliu is Lietuvos ir tai bus turbut paskutinis kartas, kai visus kartu sukviesim. Man popieriukai is vis nesvarbus, ju labiau reikia del legalizavimosi. Baznycioje galetumem ir tiesiog dviese susituokti ir man jokio svntimo nereiktu. Deja taip butu jei tekeciau uz lietuvio.

As suprantu, tik tiek, kad normalios sutuoktiniu poros mieliau praleidzia laika kartu, o prie kompo. Pvz. mano drauge su vyru jau santuokoje 7 metai ir iki siol visa laisva laika kartu praleidzia. Pakanka pabuti atskirai, kol darbe buna. Ir tikrai ne vienas is mano pazystamu ir draugu nesedi iki vidurnakcio prie kompo. Jus gi ne metu dar nesusituoke, neturetumet dar buti viens kitam atsibode

Kalbėjome ne apie tai. Tikinčiam žmogui yra skirtumas, ar gauti palaiminimą ir su juo žengti į santuoką, ar gyventi kaip vyrui ir žmonai, bet tą palaiminimą atidėti tam laikui, kai bus patogiau surengti šventę. Beje dėl nežinojimo - šiaip jau negali būti garantuota, kad sulauksi kitos dienos, tai esama situacija irgi turėtų rūpėti, o ne vien tai, kaip rezultate viskas tvarkingai susidėlios.
Papildyta:

Tai gal ir vadinkite tai atsisveikinimo vakarėliu, o ne vestuvėmis?
O kad draudžiama su nelietuviu susituokti bažnyčioje be šventimo, pirmą kartą girdžiu.
Papildyta:

Mieloji, su atsibodimu tai neturi nieko bendra. Tiesiog mano mylimas vyras šiuo metu vakarais po darbo daro mūsų namuose remontą. Aš, kad ir kaip mielai leisčiau laiką su juo, padėti deja negaliu, nes 1) mane siaubingai pykina nuo remonto kvapų, 2) bandyti jais kvėpuoti nebūtų labai protinga mūsų atžalėlės atžvilgiu. Taigi kaip mylinčiai žmonai tenka su tokia situacija susitaikyti.

Na, mano asmeninį kraujo troškimą visiškai patenkina per metus nužudomi kunigai ir vienuoliai(ės) (paskutinę info skaičiau birželio mėn. apie Irane nužudytą jauną kunigą su kuriuo kartu žuvo ir parapijiečiai, nusprendę nepalikti savo kunigo vieno), kažkaip nejaučiu poreikio, kad dar ir po popiežių laiks nuo laiko nužudytų . O jeigu rimčiau, žinoma "veltui sargybiniai saugo miestą, jei Dievas jo nesaugo". Juk ir Joną Paulių II išgelbėjo ne apsauga, o keli "neįtikėtini sutapimai". Kita vertus, jei nebūtų buvę apsaugos, Ali Agdža būtų šaudęs tiek, kiek jam reikėjo + kontrolinis į galvą.
Dėl "kažko realaus", manau, popiežiai tikrai daro daug, tik ne buitiniame lygmenyje (tą jie galėjo daryti, kai buvo paprasti kunigai, juk popiežiumi tampama ne iš karto).Todėl ir yra atsiranda norinčių juos nužudyti.

Įdomiai suvoki pasitikėjimą Dievu. Tuomet pagal tokį supratimą nesaugokim savo mažų vaikiukų, nenuveskim jo pirmomis dienomis į mokyklėlę ir ramiai sakykim"Dieve pasitikiu tavimi", nesisaugokim patys ir t. t.

Ko čia taip trukdo tau Smalsutė?
Nežinodama situacijos kas ir kodėl ir kaip nesiskubink daryti iškreiptų išvadų.
aš praleidžiu daug laiko prie kompiuterio, bet tai dar neįrodymas ar šeima yra normali ar nenormali.

Peržiūrėjau mūsų pamąstymus apie nuodėmę ir supratau, kad mums reikėtų melstis taip:
Tėve mūsų, kuris galbūt esi danguje, nelabai ką reiškia mums Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kai ji sutampa su manąja, savo kasdienine duona pasirūpinsiu pats, susiradęs gerą darbą ir pasirinkęs tinkamą draudimo kompaniją, ir nereikia man Tavo kalčių atleidimo, nes apie nuodėmes aš turiu savo nuomonę, nelabai pripažįstu pagundų galimybę, bet gelbėk mus nuo pikto, jei toks yra. Amen.

nu neeeeeee, geriau taip nesimelskim...................................

una li, 5 balai - kaip pirstu i aki, atitinka siu dienu krikscioniu ir ju 'ganytoju'pasauleziura.

Maldelė tikrai vykusiai atspindi daugumos šių dienų žmonių pasaulėžiūrą, kai kurie net vadina save krikščionimis, bet tikrai tikiu, kad tai ne ganytojų pasaulėžiūra, o tik vartotojų. Todėl aš stengiuosi melstis - tebūnie Tavo valia, padėk man Ją suprasti ir neprimetinėti savo.
Tiesa, aš labai bijau, kad Dievo valia toli gražu gali man nebūti maloni, bet vistiek turiu ją pasirinkti, nes be Dievo negaliu nieko, o su Jo pagalba, net tos kliūtys, kurios man atrodo neįveikiamos, sklaidosi pačios.

Ko imatės, kai jaučiate pagundą padaryti nuodėmę? Žinote, kad blogai, bet mintys nuolat lenda ir bando įtikint, kad gal ir niekam skriaudos nebus, kad paskui galėsi apgailėti ir tą nuodėmę Dievas atleis, kad dauguma dėl to nesuka sau galvos ir pan..

Svarbiausia yra stabtelėti ir rasti nors truputėlį laiko ramiai apie tai pagalvoti. Malda, šv. Rašto skaitymas padeda "sugrįžti į protą".

Rytų krikščionys pagundoms nugalėti naudojo maldą: "Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!"
Pažįstamas kunigas, paklaustas, kaip kovot su pagundom, atsakė: "nereikia kovot, jei gali pabėgt ".
Kartą, tiesiog per Šv.Mišias apstojo įkyrios mintys, kurių niekaip negalėjau suvaldyt. Buvau supykus ir nustebus, bet nepajėgiau susikaupti. Kol nušvito frazė: "Eik šalin, šėtone!" Ir praktiškai tą pačią akimirką pagunda dingo. Tikrai buvau apstulbus, nes esu iš tų, kurie visus "nuopelnus" linkę prisiskirti sau, dažnai užmirštu, kad "Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.(1 Pt 5,8).