Nuodėmė

Žinoma, kad gailiuosi. Labai gailiuosi, kad apskritai ištekėjau už pirmojo ir dvyliką savo gyvenimo metų išmečiau kaip į balą. Tiesa, įgyjau tam tikros gyvenimiškos patirties. Antras dalykas, ko labai gailiuosi - kad neišsiskyriau anksčiau. Dar gailiuosi, kad būtent su juo "ėmiau šliūbą". Pradžioje dėl šitų dalykų man buvo labai apmaudu. Dabar jau truputį atsileido.

Niekada nesigailėjau, kad susimečiau gyventi "be šliūbo" su antruoju, taip darydama nuodėmę. Negi galima gailėtis, kad vėl prisikėlei gyvenimui?

Šiaip jau katalikų tikėjimas pilnas paradoksų. Man niekaip neaiškus tas momentas su gailestingumu ir mirtina nuodėme- nenoru gyventi su degradavusiu asmeniu.


Yra ir daugiau dalykų, kurie kertasi katalikybėj su logika. Teisybę sako, kad tikėjimas skirtas ne protui, o jausmui. Kai negalvoji kas ir kodėl pasakyta, daug paprasčiau tikėti. Kai pradedi analizuoti ir lyginti- gaunasi kažkokia maišalynė.

kabala teigia, kad zmogus gali keisti tik savo aplinka. nieko daugiau keisti jis negali. o jeigu galedamas keisti savo aplinka, jis to nedaro, tai neverta skustis, kad dievas jo nemyli. vyras alkoholikas ir nutarimas su tokiu nebegyventi yra butent aplinkos keitimas. kabaloje mokoma, kad reikia begti nuo zmoniu, kurie tave skriaudzia ir glaustis prie, tu kurie tave myli ir gali suteikti siluma.
jezaus kristaus mokymas is esmes atitinka kabalos mokyma, tik turintys didesne itaka masems, asmenys, ji aiskina tendencingai taip, kad patogiau butu tas mases valdyti.
Papildyta:
beje, man idomu kaip, una li, tu suvoki dvasini tobulejima?

Nei tu nei aš negalim įlysti į kito žmogaus širdį ir sužinoti kokiu tikslu jis kuria santuoką ir nori šeimos. Turbūt ne kartą girdėjom frazes "Tekėjau nes jis turtingas" "Tekėjau nes tiesiog pasipiršo" "Vedžiau nes norėjau, kad manim kas nors rūpintūsi" ir t.t. Sexo nebuvimo iki santuokos ir yra ta esmė pamilti žmogų dėl jo vidaus...ne iš aistros, ne iš kūniškų poreikių (geras lovoje tai maždaug ir vyras ir tėvas geras bus), bet pamatyti tą tikrąjį žmogų ir kas jo viduje ir žinant kad tas žmogus VISAM gyvenimui, atsakingai priimti sprendimą dėl santuokos sūkurimo...Skamba idealiai bet tai imanoma jei savo sprendimuose vadovaijiesi KO NORI DIEVAS
Pvz jei aš tada būčiau tikėjusi Dievu taip, kaip dabar, būčiau nesiskyrusi

Kokia dar apsauga
Krikštas yra SANDORA tarp žmogaus ir Dievo. Kai žmogus atsisako savo "seno" gyvenimo ir prisikelia naujam Jame. O to negali pažadėti nei vienas vaikas, tik sąmoningas žmogus žinantis kad jis to nori


Na tuos žodžius išgirdau ne katalikų bažnyčioje, bet kiek klausiau savo kataliko draugo tai jis tam pritarė
Mirtina nuodėmė už kurią nėra atleidžiama yra kai žmogus prakeikia Šventają Dvasią, apie tai parašyta Biblijoje. Visos kitos nuodėmės atleidžiamos.
O šiaip nelabai supratau apie tą degradavusį žmogų Tu čia apie ką?

nera jokiu nuodemiu, kaip ir nera blogio ir gerio. nuodemes atejo is neteisingai aiskinamo ST.

Na taip.

Apskritai katalikiškų apeigų. Vieni juk atlikinėja musulmoniškas, kiti budistiškas, treti dar kažkokias, bet ar jie laikytini nusidėjėliais?

Nors dabar gal jau ir ne į temą

Ne.

Žmogus be Dievo - taip, bet žmogaus pašaukimas - visų pirma leisti Dievui pakeisti vidų. Aplinka tėra, pavadinkime, išraiška, bet net ir patys geriausi darbai be tikėjimo tėra tušti platesne prasme.

Jėzus šilumos anaiptol neieškojo. Priešingai - ėjo pas tuos, kurie savo gyvenimo būdu vargiai priminė žmogelius iš šventų paveikslėlių.

Taip, toks buvo paties Jėzaus pasirinkimas, nulemtas prieš Jo gimimą...
Mes taip pat gyvenam lyg ir turėdami teisę rinktis, bet iš tikrųjų pagal anksčiau nulemtą planą. Todėl tam tikru laiku susitinkam tam tikrus žmones, tam tikru laiku kažką prarandame arba gauname, tam tikru laiku tarsi netyčia atsiranda rankose reikiama knyga...
Žmogus negali būti be Dievo, nes Dievas yra visa, kas yra ir ko nėra. Ir leidžia jis ar neleidžia, Dievas keičia ir operuoja tai, ką reikia...Visame kame yra Dievo, o ne žmogaus valia... Tereikia nuolankiai ją priimti...
Nuodėmės kaipo tokios nėra. Ją sugalvojo žmonės,kuriems įprasta viską vertinti, skirstyti į juoda ir į balta, į blogai ir gerai...

zinot skaitau atsiliepimus ir is kai kuriu juokas ima.as santuokoje gyvenu 23m.taciau i baznycia vaikstau tik per laidotuves ir vestuves,todel galiu drasiai sakyti kad dievas seimoje nepadeda.savo gyvenima tvarkau pati.o jei moteris gyvena su vyru kuris skriaudzia seima,tai ji daro pacia didz.nuodeme nes kencia vaikai ir jie uzauge gali buti blogi

Krikščionybė moko melstis už tuos, kurie tave skriaudžia ir ieškoti tų, kuriems reikalinga tavo šiluma (ne tų, kurie tau teikia šilumą), nerandu nieko bendra tarp kabalos ir Jėzaus Kristaus .
Dvasinį tobulėjimą suprantu kaip ieškojimą pusiausvyros tarp proto ir jausmų, kaip savo minčių, norų ir veiksmų apvaldymą, kaip ieškojimą pirmiausia Dievo valios, nes tai ką Kūrėjas tau numatė ir yra tau geriausia, tik tu kartais dėl savo ribotumo to nematai. Man baisu matyti, kiek valandų per parą mes skiriame savo kūnui (pradedant nuo makiažo, soliariumo, treniruočių, drabužių, šukuosenų, maisto ir pan.) ir nė valandėlės nerandame maldai, mąstymui, meditacijai, tiesiog pabuvimui tyloje. Mes nieko neskiriam Dievui, nieko neatiduodam tam, Kuris viską mums suteikė, per Kurį egzistuojam, tai kaip gi Jis gali mus pakeisti, mums padėti?


Yra manančių, kad visas pasaulis išnyksta, kai jie jo nemato arba apie jį negalvoja, bet mes su tavimi vis dar gyvename tame pasaulyje...


Kaip tik labai į temą - jos pavadinimas ir yra nuodėmė .
Grubiai sakant, nuodėmė yra moralinis blogis, tai kaip apeigų atlikinėjimas arba ne su tuo susietas? Jei tu gimei musulmoniškam krašte, garbini Dievą kaip moki, gal ir esi teisus. Bet mes darom mišrainę iš įvairių religijų, išsirankiojam, kas mums patinka, patogu, ir norim būti išganyti. Nepastebėjau, kad vakariečiai gyventų kaip tikri musulmonai ar budistai, jiems tai per sunku, lygiai kaip ir būti krikščionimis, jie tiesiog "žaidžia" tikėjimą, susidaro savo asmeninį moralinį kodeksą, kurį pagal aplinkybes dar ir koreguoja, štai ir nebelieka nei gėrio, nei blogio .

[quote=Una Li,2007 06 19, 20:58]
Man baisu matyti, kiek valandų per parą mes skiriame savo kūnui (pradedant nuo makiažo, soliariumo, treniruočių, drabužių, šukuosenų, maisto ir pan.) ir nė valandėlės nerandame maldai, mąstymui, meditacijai, tiesiog pabuvimui tyloje. Mes nieko neskiriam Dievui, nieko neatiduodam tam, Kuris viską mums suteikė, per Kurį egzistuojam, tai kaip gi Jis gali mus pakeisti, mums padėti?

Kalbi apie save?
Šiame forume tikrai yra nemažai moterų, kurios kasdien skiria laiko maldai, meditacijai, kontempliacijai...