Kaip elgiatės, kai pritrūksta kantrybės?

Apie knygas http://www.supermama...?...2&hl=knygos

Man asmeniškai labai padėjo "Mažylio tramdymas". Sunkiais momentais paimdavau, paskaitydavau ir rasdavau daug patarimų, kuriuos pritaikiusi pasijutau ne tik ramesnė, bet ir labiau subrendusi. Turiu omenyje, kad ne viską 100% taikiau kas parašyta, bet prieš miegą paskaičiusi pasisemdavau optimizmo naujai dienai ir jos iššūkiams. Kaip nerėkti ant vaikų ir pasiekti rezultatų ten yra daug. Labai rekomenduoju tiesiog susipažinti su jos turiniu, net jei nėra sunkumų bendraujant su vaiku.

Su dukra galima ramiai susitart, su sūnum - tik pakėlus balsa o kartais ir pagasdinant diržiuku, kitaip net galvos į mano pusę nepasuka, arba pasako "ne" ir toliau daro ką daręs

panasiai pas mus

o kas, jei tam kitam kambary seneliai, kurie puola guosti jau net i kita kambari vesti nereikia, pati nubega, kai pradeda oziuotis ir mato, kad is manes nieko nepes, ar kai ko neleidziu ar grieztesni zodi pasakau, puola guosti mociutei iskart tai sitas metodas man kaip ir atkrenta.
pastebjau, kad geriausiai eina susitarti, kai pacios dusioj ramu. tada ir kantrybes uztenka graziuoju viska spresti, ozius juokais nuleidziu - ziurek jie ir issilaksto.. jei mato, kad mama niekaip nereaguoja i isdykavimus, tai ir apsiramina. bet ne visada galiu eiti po 5 ir daugiau kartu ja raminti ir i lova guldyti kai pietu miego metas, o jinai lovoj siauteja, nes reikia maziu maitinti ir kazkaip siutina vis papa is burnos istraukinet ir lakstyt. mato, kad nervuojuos, tai specialiai erzina. nu tada tokiose situacijose visko buna, ir apsaukiu, kelis kart esu ir per sikna uzplumpinus, nu ne per plika, o per pampersa pirma karta supyko, verke, kol uzmigo, o paskutini kart tai net neverke, bet apsiramino staigiai, nusisuko ant soniuko ir miegot. nebuna tu kartu daug, nu bet yra buve keletas bet paskui sazine aisku mane grauzia, zinau, kad kitaip galima buvo viska isprest, jei buciau daugiau kantrybes turejus. bet ne visad jos deja uztenka.. kartais daveda ta rutina, o issilieji deja ant vaiko, nes jis tiesiog ne laiku eme isdykaut, butent tada, kai tau tereikejo tik preteksto pratrukt.. taigi kartais nesivaldau. atrodo, jauciu, kad tuoj pasiusiu, bet negaliu to momento suvaldyt ir viskas.. zinau, kad blogai, ir kiek imanydama stengiuos sito isvengt. ypac kalta pasijuntau, kai karta po "pasventinimo" per rura pati save pradejo must..
is tikruju tai daug tevu taiko tokius metodus - ne tai kad musa skaudziai, o tiesiog pliauksteli per rankas, jei vaikas nesupranta keleta kartu pakartoto "negalima". ir as skaudziai niekad nemusu, esu pries fizini smurta, tiesiog uzbaubiu garsiai ir pliauksteliu per sikna, tai vaikas ir issigasta. bet po to iskart pradeda klausyt. o geruoju kartot tai kartais desimtis kartu reikia, o jei kantrybes nerasta tuo momentu.. tai net nezinau cia labai blogai, ar ne.. anksciau maniau, kad niekad apskritai nepakelsiu rankos pries vaika.. bet deja kartais neiseina susivaldyt..
o dar labai padeda demesio nukreipimas. ima kompa isjunginet pavyzdziui, tai paduodu koki zaisla, sakau eik zaist, jei neturi ka veikti. daznai suveikia bet kaip jau minejau, visokiu situaciju buna..

skaitau ir pavydziu toms mamytems,kurioms nereikia saukti. manasis 3.4 net ir saukimo mano nebijo. uztai kai tetis is darbo gryzta jam uztenka i vaika tik paziureti ir jau ramus buna.tetis lb retai kelia balsa

jei seneliai, tai sunkesne situacija. Jau reiktu tada senelius pamokyti, kad neguostu vaiko tokioj situacijoj. Bet seneliu nelabai pamokysi

Demesio nukreipimas laiku ir vietoj ir mums labai padeda

Kaip ir pastebejai, svarbiausia paciai mamai islikti ramiai, tada galima priimti tinkama sprendima. Ir vaikas tada greiciau apsiramina.
Ignoravimas, taip pat gerai veikia vaikus. Kartais reikia nekreipti demesio i vaiko bandyma jus suerzinti. Tai ypac tinka vaikams ismokus keiksmazodziu. O ju gali parsinesti ir is darzelio. Keiksmazodziu geriausia tiesiog neisgirsti, tada vaikas ju nesureiksmins ir nebekartos.

Prie saukimo vaikai greitai pripranta, ir paprasciausiai nebereaguoja.

Mano nuomonė tokia: sveikos psichikos mama niekada namuose nekelia balso. Rami mama- ramybė šeimoje. Sakysit, tai neįmanoma? Ir dar kaip įmanoma... Tik susidėliokit prioritetus į tinkamas vietas...

Pritariu...Pasistengsiu dar ir dar. Kasdien atsikelus sau kartoju: "Nereksiu!" Retai pasiseka.

Tenka stengtis...O kur dingsi?

niu, vaizgante, ne gi taip jau niekada neprarandi savitvardos?

Paskutiniu metu ne. Aš jau geriau supermamoje kulkosvaidžiais pasisvaidau, bet namuose pas mus tylu ramu...Ant vaikų rėkti, juos barti apskritai neturiu už ką...