Mane siutina, kai ka nors nešam abu apsikrovę, arba jis neša ir po to taip jau pažiūri arba užmeta: Tai gal paimk ką nors ir tokį aukos veidelį išmetą, kankinio su tokiu sarkazmu pagardintą, kad uch negaliu

ar sunku pasakyt: Gal galėtum paimt, man nepatogu nešt, ar sunku ar dar kas. Arba nervina, kai noriu išsikalbėt, išsipasakot, o jis lenda prie manęs, nors man tada sunku būna, nenoriu nieko, tik iišsikalbėt, apsikabint ką nors...

dar nervina, kiai aiškinu jam ką nors, o jis jau tokią mimiką nutaiso kad nors iš plytos paleisk

tokį jau nesuprantantį, maždaug, ką aš čia per nesąmones pasakoju

Nervina, kad prikaišioja, kaip apsirengiu, maždaug prieš klą jau čia puošiuosi

Ir šiaip kai auką bando vaidint, koks aš vargšiukas, nabagėlis, nuskriaustas....