Mamos ir anytos: padeda ar trukdo?

Kaip kada. Kadangi kartu neyvenam, tai daugiau padeda

Mane labai erzindavo pirmosios savaites kai anyta paskambina ir sako "na papasakok ka nors..." , isproto vesdavo ir taip pervargus, ir dar ant galvos lipa... o mama tai gal daugiau padedavo, tik maitinimas buvo sventas reikalas, kai norejau kad niekas netrukdytu. Dabar jau visos trys susigyvenom, vaikti kartais man paziuri, o ir patarimu taip gausiai nebedalina. Matyt issiseme

Sveikutes Mamytes
radau labai saunia temele cia pas jus.noreciau ir as pasidalinti su jumis savo nuomone apie Mamyte ir Uosviene.as nezinau ar jus turit tokia Uosviene kaip as,ji nuostabi moteris niekada nesikisa,kai paklausiu konors visada atsako nuosirdziai,patars jai ko nezinau.aisku ir mano Mama sauni,bet su Uosviene as geriau sutariu.

Mano mama man tai labai daug padeda, ir padejo vaikutį paauginti. yra tokia kuo tik gali tuo padeda. o uošvienės aš neįvetinu.... Labai didelė pliotkininkė yra

Kartais labiau trukdo per savo begalinį norą padėti... Dar viena problemėlė - pradeda aiškinti, kaip vaiką prižiūrėti, į tave pačią žiūri vos ne kaip į tavo vaikio bendraamžę...

O manosios jau nebesikiša ir niekom nepadeda, o svarbiausia nebemoko ką daryti, kaip daryti kada primaitinti ir tt. Abi ateina karts nuo karto pažiūri pašnekina kartais palaiko ir išeina, tai man taip gera ir nesipykstam ir abi geros pasidarė kai nustojo vadovauti ir kištis, ale tam reikėjo trečio, kad suprastu, jog pati viska puikiai žinau ir jaučiu ko reik mano mažutėliams

Iš abiejų jaučiu labai didelį palaikymą ir pagalbą nuo pat pradžių

Anyta vienareiksmiskai trukdo....

sveikos mamules, papasakosiu ir as is savo patirties si bei ta. kadangi ne uz kalnu antras gimdymas, tai karts nuo karto prisimenu kaip buvo su pirmu vaikuciu. gimdziau kedainiuose, vaikeli pacia pirma nakti isveze i kauno klinikas del sveikatos. na o manes neisleido is ligonines dar kelias dienas, taip pat del sveikatos. na bet esme ne tame, kai grizau is ligonines kelias dienas vaziavome lankyti sunaus, nes gulejo jis neonatologijos skyriuje, ten kur mamu neslaugo, o mane zadejo priimti tik tada kai galesiu vaikeliu pati pilnai rupintis, o as tuo metu negalejau sedeti, vos paejau. tai uosvienyte vaziuodama su mumis vis vaikeli pirma nusigriebdavo intensyvios prieziuros palatoj, o jus jau, tipo dar prisinesiosit. nezinau kaip ji nesuvoke kad mums, tevams vaiko labai reikia, kad buvom atskirti,pasiilgom. man apskritai buvo sokas- "tau nesiot negalima, as palaikysiu", ir gastroliuoja po palata su vaiku, kad tik man netektu. visa laime, sukaupiau jegas ir po triju apsilankymu atsiguliau slaugyt mazyli pati, aisku sunkoka buvo, tekdavo is kito skyriaus galo svarstykles pries kiekviena maitinima atsivezti, na bet tapo ramiau. visi smagumai prasidejo kai grizinejom namo- jau masinoje ji isitaise i gala prie leliuko, man liko priekis, visa kelia spiegianciu balsu mokino kaip bambyte priziuret, maitint ir pan. neprivaziavus namu, jau primygtinai siule pakeliui sustoti vaistinej ir nupirkti buteliuka bei misinuko, nes atseit butinai reikia (nors as ligonineje maitinau pati). toliau prasidejo dar geriau. butinai uzsiprase kad jos gimtadieniui mes atvaziuotume su leliuku i svecius (maziui buvo 1 men). o ten visi smagumai- "ne nuo tos vietos vaika maudai, ne taip sluostai, nu bet tu viska gi zinai geriau uz mane" (pasaipiai). kai tik mazius surinka, tuoj griebia supt su zodziais "mamyte tave nuramins" (tuo metu galvojau kad man jau stogas pavaziavo ir vaidenasi) prabuvom beveik savaite, nes nenorejo isleist (vis tas mandagumas). o jau kaip nepatogu buvo- 2 kambariu bute su uosviais, ir vyro sese. negalejau ramiai maitinti, nes uosvis vis landziojo netinkamu momentu. kai jau tikrai pareikalavau vyro kad veztu namo, uosviene sukele tikra skandala, verke, panikavo. as jai ne karto nieko pries nepasakiau bet visa ta laika tikrai buvau nelaiminga, kas turbut matesi veide. uztai sulaukiau priekaistu kad as nedekinga susiraukus ir t.t. grizus namo irgi buvo ne vienas konfliktas kai ji apsilankydavo, o mes vis is mandagumo jos nepasiusdavom kuo toliau. kol viena karta truko mano kiantrybe ir pasiryzau ja isprasyt is savo namu, tai ji netgi graziuoju nejo, pradejo koliotis, isvadino kapiniu grazuole. isgrudau jega. baisiai supykau, nevaziavau su sunum pas ja puse metu, tik vyras ja lankydavo (vistik mama). matyt pasimoke, ne po to jau pagarbiau reiske savo nuomone, pabijojo matyt dar vieno pusmecio be anuko.
na o mano mama nuo pat gimdymo nesikiso ir savo patarimu nedalino kai ju neprasiau, uz ka esu dekinga ir dabar bijau gimdymo vien del to kad uosvienei nepasikartotu "mamytes-gimdyves" priepuolis, bijau kad neisirautu is kart po gimdymo lankyti, bandysiu is anksto susitarti, tikiuosi pavyks

siaubas kažkoks, o ne anyta
skaitai ir net sunku patikėti, kad taip būna, čia kaip iš kokios "muilo operos" ir tai dar pagalvotum, kad kaip taip sugalvoti galima....

na, linkiu kuo dideliausios stiprybės, sveiko vaikučio ir kad situacija su anyta nepasikartotų

dėkui uz palaikyma na dabar as vyresne, gudresne, tada buvau 22 metu studencioke, kazkaip ir uzsileidau kad uzliptu ant galvos. dabar jau 5 metai prabego, su ja sutariu diplomatiskai, siek tiek igijau gyvenimiskos patirties, mokesiu uz savo ir vaiko psichologine sveikata pakovot jei reikes. na bet kaip tada buvo, tai nelinkeciau niekam niekam (na nebent jai paciai panasu dalyka patirt)

siaubas apima tokia istorija perskaicius...ir kaip tau dar pienas iskart nedingo ir nervai islaike tokia "ataka"


o mum su vyru irgi teko pas anyta pagyvent ilgokai, iki kol maziukui suejo mazdaug 5,5men. kol dar laukiausi tai kazkaip kitaip reagavau i jos patarimus ir pamokymus, bet po gimdymo...ir taip sunku buvo, issekus, pavargus, o dar ji su savo patarimais gydytojos buvau visko isisklausinejus, ka kaip daryt, o anyta man aiskina kad reikia kitaip daryt, ji juk jau uzaugino savo vaikus...o kai as savo mamos patarimo paklausiu, tada ir atsako, o siaip nesikisdavo bet db su anyta geriau sutariam, gal del to kad atskirai nuo jos gyvenam