Mamos ir anytos: padeda ar trukdo?

neleidziu niekam kistis nei mamai nei anytai ner cia ko man aiskinti ir listi kur ju nieks nepraso. motinos sirdis geriau jaucia ko reikia jos mazyliui. jei man reikia pagalbos tai vyro paprasau

Na, pas mane tai sunkiau ne su anyta, o su anytos mama. t.y. vyro močiute. Kadangi visos trys šeimos gyvenam vienam dideliam name, bet kartu ir atskirai, natūralu, kad dažnai usitinkam. Ji buvus pedagogė, todel labai gerai žino ka ir kaip daryt:) bet aš stengiuos nekreipt dėmesio ir ilgainiui ji pamatė, kad nieko nepakeis, nes viską darau savaip. Aišku, kainuoja nervų ir papildomos energijos.
Papildyta:



Na ir saunuolė.. ne vien dėl santykio su anyta, bet ir del trijų mažylių, tarp kurių toks mažas skirtumas... Kaip su jais susitvarkai?

dekui tai kad jie pas mane tokie nepiktybiniai. aisku visko pridirba bet jie jau savarankiskesni tampa ir patys zaidimu sau sugalvoja. nu prisipazinsiu kartais supykstu ant ju kad ka negero padaro, bet ne ant tiek kad reiktu pagalbon ka nors kviestis linkiu ir jums dideles kantrybes

na as tai kol kas ir pati susitvarkau, nereikia jokios pagalbos, o jei ir prireiktu tai tikrai mieliau prasyciau mamos nei anytos......

bent jau man tai trukdo - kazkiap labai savarankiskai tvarkausi ir visai nenorejau kad kas padetu susitvarkyt su vaiku ale... pati galiu ir moku - jei nezinau ko - paskambinu sesei kuri du vaikus turi... O anytos buvimo salia tai pirma menesi net nepageidavau....

vat kai noresim kada isbekt i teatra ar kina maziukei paaugus truputi - tada reiks aukles - manau kad anyta atvaziuos... - bet tik mano nebuvimo atveju - o kai esu as - as ir tvarkausi su savo vaiku

na mano mama labai padejo grįžus namo po gimdymo. Ji pas mane atvažiavo iš kito miesto pametusi visus darbus ir pabuvo pirmąsias 5 dienas. Ir negana to, kad aš po gimdymo labai gerai jauciausi-ji ne tik padėjo man įsivažiuoti į naująjį gyvenimo tarpsnį bet ir padėjo namų ruošoje. Už ką aš jai esu labai dėkinga. Mano mamytė tikras "auksas" net ir vyras apie tai nuolat man primena

mano dar kūdikėlis negimė, o jau patarimų gausybę gavau ačiū D ir mama ir anyta kitame mieste-tai negalės kištis į mūsų gyvenimą

Kadangi vyro giminei mergaičių beveik nėra, visus devynis menesius praeiti ramiai negalėjau neisklausius anytos komentarų: kad tik mergaitė gimtų, kad tik mergaitė.... . Gimė taip ilgai laukta mergaitė prie kurios dabar net prieiti nesiteikia . Kas mane labai tenkina , kadangi pagalbos sulaukiu iš savo mamos. O vat girtis, kad anūkes sulauke tai pirma ir patarimus dalint . Beje, su brangiausia anyta vienam kieme gyvenam, tik namai skirtingi. O mažosios jau visas menuo, kaip nematė

Auginu antrą vaiką, tai nei mamai, nei anytai neleidžiu reguliuot dėl vaiko auginimo. Maitinu iki šiol, tai mama bandė aiškint, kad man reik savęs pagailėt, tipo visai nusistekensiu, bet nieks anos neklausė ir neklausys

mums tai net nebando niekas patarineti, nes visi zino kuo tai gali baigtis

Po pirmo gimdymo buvau nezinioj. Aisku tas mamos instinktas atsirado, bet klaustuku vis iskildavo, ir nemazai... O kadangi anyta gyvena arciau nei mano mama, tai ji daznai ir aukle pabudavo. Tas aukles pabuvimas dave mum daug minusu.Mums nesant ji daro savo ir viskas. Nuolatinis kisimasis, aiskinimas.. Po antro vaiko gimimo daug kas pasikeite. Dabar klausiu jos patarimo tik tada, kai tikrai jo reikia. Jau geriau daugiau pasikonsultuoju telefonu su mama, nei su anyta, kuri , matau, pradeda suvokt, jog nebelabai kas i jos nurodinejimus kreipia demesi.

Kalbant apie santykius su anyta - tai pas mane chrestomatinė anekdotinė situacija. Šiaip pagalbos aš jokios ir neprašau ir ,matomai, niekad ir nesiruošiu prašyti. Ačiū Dievui, ji bent toli gyvena. Nuoširdi užuojauta toms, kurios gyvena su savosiomis. Laikykitės. Vaikui dar tik porą mėn., o jau spėjom susiėsti dėl vaikučio auginimo. Iki tol aš su ja oficialiai ir mandagiai iš pagarbos savo vyrui bendravau... bet po gimdymo - mažai miego, daug nervų, pratrūkau ir aš...
O buvo taip. Vyras sugalvojo man pogimdyvinę dovaną - kelių dienų atostogas su anyta. Nu čia tik vyrai tokias pramogas gali sugalvoti . Aš, būdama nepilno proto, sutikau. O mūsų kūdikiui diegliai. Na ir vieną naktį jie buvo itin žiaurūs. O vat ryte aš atsiėmiau - kas aš per motina, kaip vaiko nemyliu, nesugebu augint. Na aš demonstratyviai susipakavau daiktus, sužviegiau, kad varau namo. Na ir prasidėjo - aš tokia, anokia, žodžiu ABSOLIUTUS BLOGIS, o tas vaikas tai gal net ne jos anūkas .
Žinau, kad dėl vyro ateity reikės kažkaip bendrauti, bet kol kas net šiurpas nukrato apie tai pagalvojant.
Papildyta:

Su mano mama situacija kitokia. Kadangi gyvename vienam mieste, jei turiu kokių svarbių reikalų ir vyras negali likti su vaikučiu, palieku jai. Mama daug ką pamiršus apie leliukų auginimą pradžioj buvo, kadangi mano sūnus pirmasis anūkas, bet ja pasitikiu, nes matau, kad nuoširdžiai myli anūką, jį palepina, klauso mano nurodymų. Žodžiu, viskas gerai.
Nesakau, kad anyta visai nemyli anūko. Bet kažkaip kitaip. Plius ji turi anūkėlę. Tai va kas mane labiausiai užknisa, tai vaikų lyginimas. Oi ta judri, tas ne, tas verksnys, ta ne ir pan. Toks žemas lygis. Ir visgi šimtu procentu pradedu pritarti senai tiesai, kurią man kažkada pasakė mano močiutė - yra marčios vaikas ir yra dukros vaikas. Man nesmagu klausyti, koks mano vaikis netikęs - lepinukas, bezdukas, verksniukas ir pan. , o vat anūkytė tai lobis.
Kas keiščiausia, o gal ir ne. Tiek mano močiūtė, tiek mama, tiek aš turėjom bėdų su anytom. Gal čia genai tokie
Tiesa, vyras liepė susimąstyti, o kokia aš būsiu anyta. Pasižadėjau būt gera