Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Paskaityk sia knyga: Fein Ellen, Schneider Sherrie "Patarimai: laiko patikrintos paslaptys kaip pavergti tikro vyro širdį". Ji angliskai vadinasi "The Rules: Time-tested Secrets for Capturing the Heart of Mr. Right". Ji is pradziu gali pasirodyti kaip viena is savipagalbos knygu, taciau ten surasytas visas moteriskosios isminties pagrindas. Manau, logiskai galvojant, ja nesunku atmesti, bet isiskaicius, si knyga nezemina nei vienos lyties, tik pasinaudoja skirtinga vyru ir moteru psichologija ir prigimtimi. Nuo to buna abiems tik geriau.

Gal prisijungsiu ir as, papasakosiu...

vyras i darba iseina 7 ryto, mes su dukra miegam dar. Kazkur 8:30 vedu ja i darzeli, pasiimu 17 valanda, griztam namo, laukiam vyro. Jis grizta apie 20-20:30. Sestadieniais is ryto irgi vaziuoja i darba (vel nuo 7) iki kokiu 12-13. Buna, kad parasau jam, kad vaikas uzmigo pietu miego, tai tada atraso: "as gal padirbesiu ta laika dar" ir veliau atvaziuoja.

Gal ir nieko tame baisaus nera. Viska jau dabar suprantu (anksciau buvo labai sunku, kai turejau sedeti viena su vaiku visas dienas) - jam labai patinka darbas, jis pats sau virsininkas, jeigu taip galima pasakyti, ta prasme, kad nuo to kiek jis dirba dabar, priklausis jo karjera ir musu seimos ateitis.

Bet... labai mazai matomes, vakare, koki 10-11 einam miegoti, o pries tai pavalgom, paziurim koki filma ir viskas.

Mes gyvename uzsienyje, ir draugu as cia visai neturiu, neturiu su ko "realiai" galeciau bendrauti (visas bendravimas per skype su draugem ir tevais), norisi bendravimo, norisi buti arciau vienas kito. Bet jis grizta pavarges, ir problemu turi darbe, bet ir pats sako, kad taip bus visada, toks jau jo darbas. o dar darbas tai jo hobbis, ir viskas kartu.

Manau, kad man reikia susirasti darba. Vaikui tik 2 metai, pries menesi pradejo lankyti darzeli, tai viskas tik prasideda. Bet ir dar toks momentas, kad uz poros menesiu (kada konkreciai jis nezino), mes vaziuosim gyventi kitur, i kita sali. Ir taip bus dar ir dar (tai jau ne pirmas kartas). Jis supranta, kad man nelengva, kad man labai sunku bus susirasti darba, ir nereikalauja to. Bet nori, kad as tureciau kazkoki uzsiemima, kad tureciau ka veikti, kai jo nebuna namie taip ilgai. Ir as noriu, tik yra sunku surasti darba, kai nzn kur gyvensi ir kiek laiko. Nors istikruju jau dabar susitaikiau su to, ir manau, kad man pavyks. Bet jis jau jaucia kazkokia disgarmonija, negativa, tarsi jis kaltas, kad as cia su juo leidziu savo gyvenima... kaip pats sako jam nesvarbu, kad gaminciau vakariene (nors visada pasako, kad labai skanu), kad tvarkyciau namus, ar skalbciau drabuzius. Beto pastaroju metu ir mazai skyria man demesio kaip moteriai (jau ir sukuosena pakeiciau, ir nauju drabuziu nusipirkau, kad graziau atrodyciau)... gal jam sunkus laikotarpis dabar, nes tai tikrai taip, bet kaip buti man? Pralaukti kazkoki laika, elgtis kaip nieko nera, ir viskas pageres? Nemanau... kalbejom, jis irgi sako, kad jaucia kazkokia negativa santykiuose, bet be manes ir be vaiko gyvenimo neisivaizduoja, sako kad myli, ir as tikrai to tikiu...

oh, koki cia romana parasiau... gal kas turite kokiu minciu? man tiesiog yra idomus zvilgsnis is sono, nors tikrai zinau, kad spresti reikia dviese, kalbeti ir issiaiskinti kas vyksta... bet kol kas nepavyko...

Jus esate nepatenkinta tokiu gyvenimu, o vyras jauciasi del to kaltas, is cia ir negatyvas santykiuose. Kiek supratau, prikisti jam nieko negalite, tik tai, kad mazai buna namie. Taciau sunku tiketis, kad kas nors pasikeis, ypac jei jo darbas kartu ir jo hobis. Kaip rasote, neturite nei darbo, nei draugu, su kuriais galite susitikti, ir nesamoningai vyras uzima per didele vieta jusu gyvenime, is jo tikites per daug. Jis tai jaucia ir priima kaip spaudima.
Manau, kad vienintelis sprendimas - susikurti savo guvenima, ypac dabar, kai vaikas jau eina i darzeli. Nebutinai tai turi buti rimtas darbas, galima rasti laikina darba ar tik keletui valandu, galima kurti maza versliuka, susirasti hobi ir t.t. Leiskite vyrui ramiai gyventi ir dirbti, kaip tik tada sulauksite is jo didesnio demesio!

Sveikos merginos, seniai čia nesilankiau... Nusprendžiau papasakoti apie savo santykių su vyru krizės pabaigą Visada santykiuose vertinau kalbėjimąsi ir savo jausmų išreiškimą garsiai. Na o mano vyras tylus ir nelabai mėgstantis kalbėti. Taigi kai mūsų santykiai pasiekė galutinį tašką, kai nebegalėjau pakęsti kai jis nekreipia dėmesio į mane, į tai kad blogai jaučiuosi, tą pačią akimirką išėjau iš namų. Jam tai buvo didele staigmena. Iš pradžių jis nesuprato kas įvyko. Žinoma, aš tą patį vakarą grįžau namo, bet tai buvo lūžis kai jis pradėjo kalbėti su manimi. Labai džiaugiausi nes manau to mūsų santykiuose labai trūko. Dabar praėjo beveik pusmetis. Šiuo metu jis dirba daug daugiau nei tada, tačiau stengiasi kiek galėdamas daugiau su manimi praleisti laiką, pasikalbėti, pakeliauti. Jis per šį pusmetį man daugiau rodė dėmesio nei per prieš tai pus antrų metų. Esu laiminga ir begalo jį myliu. Nesenai jis man pasipiršo, todėl planuojame jau vestuves...
Tikiuosi visoms santykių krizės baigsis laimingai Manau reikia daugiau tarpusavyje kalbėti, ne šaukti, o tiesiog kalbėtis

Isivaizduoju, kad nera lengva susirasti vis naujus darbus vis naujoje salyje (jeigu yra perspektyva, kad butent taip ir klostysis jusu seimos gyvenimas). Taciau ko gero tai tikrai vienintele iseitis, kad nors kiek jaustumeisi daugiau ko verta ir neturetum tiek daug laiko "uzsigruzinimams" - reikia bent jau hobio, sporto, ar siaip kokios nors veiklos, kuri itrauktu, kad ir kur bebutumet. O antras dalykas, man rodos, kad jeigu vyras jaucia, kad tu del jo aukojiesi ir netgi jaucia siek tiek kaltes, tai vis del to turetu labiau pasistengti skirti demesio ir tau. Kaip moteriai. Galu gale iseiti pavakarieniauti tik dviese bent po kelis kartus per menesi - turetu buti smagu bei malonu ir tau, ir jam. Juk naivoka butu tiketis, kad jam pasinerus 100proc i darbus ar hobius, zmonai bei vaikui bus labai smagu. Ta demesi turetu paskirstyti...

Sveikos. Papasakosiu ir aš savo istoriją....Susituokę esam 7 metai, turim 5 m. dukrą. Santykiai mūsų keisti.....kai pamastau turbūt visada jie tokie buvo....kai draugavom tada tikrai jutau jo dėmesį, bet mažai kur eidavom...po vestuvių dėmesys dingo...ar aš pati rodau dėmesį? taip ir ne kartą...romantiškos vakarienės...tačiau po kelių kartų supratau kad neverta, nes jis to nesupranta...o kam čia ta vakarienė, kam čia tos žvakės? paprastai negalim pavalgyti...tokie jo žodžiai....romantikos jokios nepripažysta...sveikina mane tik su gimtadieniu, kitų jokių švenčių ar vestuvių sukaktuvių nepripažista...todėl ir aš nebesveikinu jo...išskyrus gimtadienį. Dėmesio niekada nerodo, kalbėtis nemėgsta, esam labai skirtingi žmonės...pomėgiai mūsų skirtingi..jis mėgsta su alaus bokalu lovoj gulėt ir filmą žiurėt, krepšinį, o aš kažkur išeiti, kažką pamatyti. Keliaut vyras nemėgsta...dažnai su dukra dviese atostogaujam. Ar ištikimas? nežinau, na bet iš darbo visada laiku gryžta, savaitgaliais visada namie būna, jokių įtartinų skambučių, sms nebuvo. Mano vyras galėtų visą šeštadienį prasivolioti lovoje žiurėdamas televizorių ir nepratardamas nė žodžio....kažkaip pripratau...aišku maištauju kartais, bandau jį įtraukti į kažkokią veiklą išeiginėmis, bet veltui....tai gi kaip supratot dėmesio vyras mažai rodo, gal ir santykiai atvėsę...bet kaip juos prikelt, kad jam niekas neįdomu?

Jei dar draugaudami mažai kur ėjot, tai galvojot, kad po vestuvių pradėsit eit Tada reikėjo pagalvot, kad kitaip nebus Čia ne moralas, bet šiaip dabar arba su tuo susigyvenat arba skelbiat ultimatumą, arba ieškot kompromisų

O siaube, jis kažkoks estrogenas, o ne vyras. Užuojauta

O kam jis jums toks reikalingas?

Siaip, zmones kinta kai jiems to reikia, del jiems brangiu zmoniu, mano galva jusu vyras labai patenkintas savo gyvenimu. Nes jus puikiai prie jo prisitaiket

Taip aš prisitaikiau...gal net per daug, todėl jis nieko keist iš savo pusės ir nenori...

Sveikos, esu retai uzsukanti nare i si forumiuka, nors prisiregistravusi esu gan senai... atejo laikas kai nebemoku tyleti, norisi kalbeti, aisku uztat radau sia temele, tikiuosi supratimo ir patarimu...
STAI MANO ISTORIJA:
Aisku problemos su vyru, esame kartu jau 4 metus, greit svesime 3 santuokos metines... Turime suneli 2,5 metuku... Musu gyvenime viskas vyko labai labai greitai...Kaip visada santykiu pradzioje, tas isimylejimas aptemdo akis, nematai jokiu bloguju zmogaus savybiu ir panasiai, vaikstai tarsi su roziniais akiniais. Bet vos pastojus, pamaciau, kaip zmogus pradejo pamazu keistis, aisku ir as nebuvau auksine, pries pat vestuves suzinau, kad laukiuosi, nors viskas suplanuota, o man si svente didziausia gyvenime, juk visos budamos mazos pasvajojom apie ta baltaja svente...
Tuomet jis mane pradeda kaltinti, kad as esu labai pikta, daug konfliktuoju su savo tevais ( mano seima nera pilna, tevai issiskyre, nuo 4 metuku augau su pateviu, seimoje nebuvo daug meiles emociju, buvo ir smurto pries mane) Santykiai mano ir mamos labai prasti, nemokame ramiai kalbetis, bendrauti, nes girdziu vien priekaistus ir moralus.
Siais metais mano vyras jau antra karta isejo is namu, tiesiog susirinko daiktus kai musu su vaiku nebuvo namuose ir dingo, nepasakes nei kaip nei kas..
Aisku po vaikelio gimimo ir as nemazai pasikeiciau, jis pradejo daug dirbti as pradejau visame kame imatyti negerus dalykus, pradejau itarineti, prikaisioti jam kad tu susirasineji su kitomis moterimis, nors gal tikrai niekada to ir nebuvo, nors itarimai kildavo is jo veiksmu: cia is kaledinio kolektyvo vakarelio parnesa savo pavaldinei jos svarka, nesiojasi savo mobiluji visur kur tik imanoma, randu jo skype susirasinejima su jo kolege apie pietavimus ir sportavimus kartu ir t.t.
As augindama vaikeli, ikuriau imone, uzsiimu ranku darbo zaislais vaikams ir bendrai su kolege kuriame drabuzius vaikuciams, laiko atima daug ir noredama kad nenukentetu vaikas, diena uzsiimu daug su vaiku ir savo verslu, o vakare stengdavausi atiduot laika seimai, nors daug priekaistu susilaukdavau is jo, kad mano verslas neatnesa i musu seima pajamu, kad tik is jo gyvename, kad tie visi mano verslai tik hobis man...Jis man vsada minedavo, sako paziuresim kaip tu islaikysi buta, vaika ir save , kai manes nebus.. nes pastaruoju metu musu gincai ir konfliktai labai sudazneje. Mes lytiniu santykiu turejome labai mazai, nes nelabai kur turedavom mazylio palikineti, kad galetumeme kazkur pakeliaut dviese ar iseit i kino teatra...Siais laikais seneliai gan jauni ir daug dirba...
Labai myliu ir gerbiu savo vyra, kas zino musu situacija, visi tiki ir sako man kad vienaip ar kitaip issispres, bet niekas netiki, kad bus skyrybos, o jei ir nutiktu, sako nebus jo - bus kitas...
Siuo metu isgyvenu labai daug, nes jo namuose nera, bendrauja sms zinutemis tik tiek kiek reikia del vaiko..Kai susitinkam, jis man diktuoja terminus, siuo metu pasake 2 savaites, po ju as tau atsakysiu i visus rupimus klausimus. Labai bijau jo netekti ir galbut jis tai zinodamas elgiasi kaip nori.. Ryte atsidariusi facebooke paskyra, pamaciau kad i draugus prieme savo Eks drauge, galbut tai ir juokinga,bet labai jautriai i tai sureagavau.. Galbut esu smulkmeniska ir gan senobiniu paziuru, bet kai susitikom maciau, kad vestuvini zieda nesioja, galbut tik einant susitikti su manim ji uzsideda...Turiu yda, visame kame izvelgti blogu saknu... nezinau ko laukti ir tiketis, isgyvenu kasdien, nes ji myliu be proto be galo ir man kito vyro nesinori, noriu salia but su tuo vyru, kuri turejome salia su suneliu...
Tai tokia ta mano istorija....atleiskite, uz gan pabiras mintis...

Lauksiu Jusu komentaru....

O ka daryti,jei neprisitaikyti, skirtis kai yra vaikai? bet cia iseitis likti be vyro,as bijociau