Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Peterzyte, juk neprivalau, iškėlusi savo versiją, ką nors iš karto patarinėti
Na, galiu patarti privataus detektyvo paslaugas - bet ar paklausysi?

Suprantu, nori laimingos šeimos, bet šiuo metu, ar renkiesi galimą kitos moters variantą ar išlaikai tikėjimą savo vyru, tos laimės vis tiek nėra. Aš būčiau linkusi ieškoti priežasčių, nes tik jas žinant galima rasti išeitis...


(Beje...Tam, kad išsiskirti irgi reikia daug pastangų... Labai daug...)

iš jūsų parašymo sunku suprasti, ar pirma atsirado kažkokios problemos ir po to kita moteris (kaip "lengviausias kelias"), ar pirma moteris ir iš to santykių pasikeitimas?
Galvoju, negi jau negali vyras išties būti pavargęs, pasimetęs dėl pasikeitusių šeimos aplinkybių, naujos situacijos? Dėl užsilaikymo darbe, tai nėra jis valdininkas, kurio "užsilaikymas" iš karto sukeltų įtarimus - mano vyras neseniai pradėjo naują verslą ir jo "juodas" darbas, komandiruotės matosi kaip ant delno - pagal darbo rezultatus (uždirbtus pinigus, naujus klientus ir t.t.). Todėl įtarinėti, kad neva dirbdamas jis iš tiesų su kita, nelabai pagrįsta, nes pinigai, kaip žinome, ant medžių neauga....
siūlymas "remti vyrą prie sienos" - kaip tai padaryti? ar vėl nauja puolimo iš mano pusės banga nebus kaip tik tas pastūmėjimas į kitos glėbį galų gale (jei jau vyrai turi tokį polinkį)? Nes atsiras ta, kuri nepriekaištauja....
O kaip jums baigėsi? Išsiskyrėt ar susitaikėt? jei toliau gyvenat kartu, tai ar džiaugiatės dėl to, kad prirėmėt prie sienos ir sužinojot apie neištikimybę?


versijos versijos..... esu matyt visas įmanomas versijas ir situacijas sumodeliavusi, tik vat man niekaip gera pabaiga nesigauna...
na tarkim pasamdau detektyvą ar kokiu kitu būdu išsiaiškinu kad vyras turi kitą..., ieškau priežasčių - o jos tokios banalios, nėščia nepatenkinta žmona, nuolatinės jos scenos, priekaištai, nepasitikėjimas, pagimdęs antipatiją ir atšalimą...
O kur IŠEITIS tuomet? Nelabai įsivaizduoju tolesnę ateitį, nes visą laiką man prieš akis stovėtų ta neištikimybė... Išsiskirti? Ir kas toliau? Mažas vaikas, išardyta šeima... Naujo "tėvelio" paieškos, o po kiek laiko vėl ta pati situaciją? ar bandymai surasti tą vienintelį idealųjų, kuris visą gyvenimą kaip šuniukas prie kojų tupėtų (tik manau man toks nusibostų mirtinai po 5 minučių)...

Rinkčiausi tikėjimą savo vyru, nes man tokia "laimė" laimingesnė, nei nuolatiniai įtarinėjimai ir prieš laiką atsiradusios raukšlės....
Prašau patarimo, kaip elgtis teisingai, o kad mes, moterys, išties pirmiausia įtarinėjam neištikimybe, tai akivaizdu... Ir man kyla mintis, ar tie mūsų įtarinėjimai "neužprogramuoja" pačios neištikimybės - yra tema apie pozityvų mąstymą, įdomu kaip yra su negatyviu mąstymu? ar panašiai veikia pasąmonėje modeliuojami neišikimybės vaizdai? pagal tą teoriją turėtų ta neištikimybė galų gale išsipildyti....

Nepasakosiu visos istorijos, dar skauda, jei noretum rasyk a.z. Gyvenime esu pergyvenus ir baisesni dalyka, klausi patarimo as pasidalinu tuo ka pati patyriau, nes tavo mintis skaiciau kaip savo santykiu atvaizda. As nieko neitariau, nes as pasitikejau, mylejau ir myliu, as save nekamavau jokiais itarinejimai, nes tiesiog ju nebuvo. Nieko as neremiau ir pan, nes yla islenda is maiso, ir islindo. As seima issaugojau kol kas, kas bus toliau laikas parodys. Nes gyvenima mes planuojame, o Dievas is musu planu juokiasi. As tik tikiu, kad viskas kas atsitiko yra tik i gera, nesvarbu, ar as toliau busiu su tuo zmogum, tada tikiu kad musu santykiai keisis, nes per diena mes suaugom, sugebejom pasisneket ir atleist viens kitam, nes vienas kaltas nebuna. Jei issiskirsim ateityje, tai tada ir blogiau nebus, nes busim padare viska ka galejom, kad issaugot tai ka turim, o jei nepavyko, vadinasi nelemta. Tada pasistengsim buti laimingi atskirai.

O kas del "remk prie sienos", jei buciau regejus, jei man but kiles itarimas, buciau remusi, butume tarpusavyje issiaiskine ir taskas, nes kuo toliau i miska tuo daugiau medziu As tik galiu padekot mergaitem, kurios cia forume aprase savo situacijas, isdesti mintis, oi kaip man jos pagelbejo. Ir tikrai nepuoliau saves gailet nei ka, aisku jauciuosi iskaudinta, aisku ir nemiegojau, ir analizavau, ir verkiau, ale gi turiu tokiu savybiu, kad net pacius blogiausius dalykus galiu nusviest super gerai.

Žinai, peterzyte, ką aš tau pasakysiu...
Pirma. Tiesiog septynerių metų krizė. Mums su vyru tokia buvo trjų metų krizė. Labai nemalonu, reikia laiko, padarinius jaučiu iki šiol..
Antra. Neatmesčiau galimybės apie kitą moterį... Deja.

Patarčiau į viską žiūrėti kitomis akimis. Priimk tai kaip naują gyvenimo etapą. Pasakyk jam kaip jautiesi, kad tau negera, neramu. Ir jei jam kažkas neduoda ramybės, tegu pasako tau. Turi pati suprasti ir jam padėti suprasti, kad tas jaunatviškas maximalizmas ir polėkis kažkada baigiasi.
Šiaip nemanau, kad patarimai čia padės. Tiesiog reikia išlaukti tam tikrą laiką Kad ir kaip būtų sunku.

[quote=rasyte,2007 02 13, 12:29]
Nepasakosiu visos istorijos, dar skauda, ......

Labas, mano istorija labai panaši - ir mes per didelius barnius vos ne iki skyrybų dasigyvenom. Tačiau tikrai nemanau kad reik išlaukti kaip vyrai sako. Mano patirtis byloja ką kitą - jis irgi prašė manes palaukti jo dėmesio, o sulaukiau jo žinučių kitai. Dabar kai išsiaiškinom, sako kad vyrai jausmų tiek daug nesureikšmina , o ima iš gyvenimo kas paprasčiau - sunkūs šeimoje santykiai, randa draugę ir ne būtinai lovai. Todėl labai norėčiau patarti neėsk tu jo! Geriau bandyk sukurti ramius ir jaukius namus be barnių, būk ne namų tvarkytoja bet namų siela, skirk dėmesį ne tik vaikui bet ir vyrui. Vyras pats griš, kai žinos kad namie gera ir kad jo laukia žmona ir vaikiukas. O jei juo tiki ir myli tai ir neieškok kitos moters, nes tikrai labai sunku visa tai paskui pamiršt.

[quote=OTIORI,2007 02 13, 13:27]
[quote=rasyte,2007 02 13, 12:29]
Nepasakosiu visos istorijos, dar skauda, ......

Labas, mano istorija labai panaši - ir mes per didelius barnius vos ne iki skyrybų dasigyvenom. Tačiau tikrai nemanau kad reik išlaukti kaip vyrai sako. Mano patirtis byloja ką kitą - jis irgi prašė manes palaukti jo dėmesio, o sulaukiau jo žinučių kitai. Dabar kai išsiaiškinom, sako kad vyrai jausmų tiek daug nesureikšmina , o ima iš gyvenimo kas paprasčiau - sunkūs šeimoje santykiai, randa draugę ir ne būtinai lovai. Todėl labai norėčiau patarti neėsk tu jo! Geriau bandyk sukurti ramius ir jaukius namus be barnių, būk ne namų tvarkytoja bet namų siela, skirk dėmesį ne tik vaikui bet ir vyrui. Vyras pats griš, kai žinos kad namie gera ir kad jo laukia žmona ir vaikiukas. O jei juo tiki ir myli tai ir neieškok kitos moters, nes tikrai labai sunku visa tai paskui pamiršt.
[/quote]

Geriau nepsakyčiau. Pritariu 10000 proc.

Oi panos, tai kad mano neisejo, ko man laukti, jis liko namie, apsisprende per viena nakti, viena diena. Manes neprase laukti, manes prase atleisti, leisti mumis rupintis, o as leidau pasirinkti, taip ir pasakiau: As tave myliu, todel prasau rinkis, jei tau geriau kitur, prasau - laimingo kelio, as neprapulsiu. Nemegstu as laukti ir is pasalies stebeti, kas bus. Yra problema, sprendziam. Jauciu, kad issprendem, rezultatu as kol kas patenkinta, santykiai igavo kita pagreiti

Esiu da as ta dieda savo, kam, as turiu ir savim pasirupinti, matote sveikata mano ne gelezine, turiu gerai maitintis, gerai miegot, megautis gyvenimu ir jokiu stresu, tad dazniausiai mano pasamone tuos stresus ir blokuoja, nes zino, kad organizmas gali neatlaikyt, o as sito visai nenoriu

Apie laukimą ir vyro grįžimą aš čia patarimą Peterzytei rašiau. O vyras kad grįžtų nebūtinai ir išėjęs turi būt. Peterzytė tai ir jaučia - tą atšalimą, tolsta jis.
O Raselei nuoširdžiai pavydžiu kad galėjai atleisti ir viską išsispręst. Man vis nepavyksta atrodo ir santykiai liuks ir vyras nuostabus dabar, bet negaliu atleist, vis kirba už ką man...

Na išties, kuo toliau į mišką - tuo daugiau medžių...
nesiruošiu samdyti detektyvo - mano vyras pakankamai viešas žmogus, daug rodosi visuomenėj, jei užmegz romaną, tikrai manau, kad atsiras "draugų", kurie su džiaugsmu mane apie tai informuos.... Visgi man priimtiniau gyventi be įtarinėjimų, nes jie tik žlugdo, o įsitikinti kaip yra iš tiesų gali būti labai sunku. Pasėjus širdyje nepasitikėjimo sėklą ji gali išsikeroti - na pasamdysi detektyvą dabar, pasirodys, kad vyras išties daug dirba, jokios moters neturi... Po mėnesių vėl kils įtarimas ir kas tuomet - vėl sekti? Ne man tai, negalėčiau tokioje įtampoje ir nepasitikėjime gyventi...
Pasiūlymas palaukti - na kol kas nematau kitos išeities, tik laukti...
Pasiūlymas nelaukti - o tai ką daryt? "priversti", "išsireikalauti"? kažin ar tai kur nors nuves....
7 metų krizė- deja, išties, su vyru n+1 kartų kalbėjomis ir tą diagnozę esam savo santykiams parašę.
Mano vyras nėra koks kaimietis, kuriam reikia padėti susigaudyti jausmuose. Jis pats linkęs viską analizuoti, pats supranta visą tai, man labai sklandžiai paaiškina, kaip jis permato mane, mano situaciją, kaip jam pačiam mano vietoje būtų skaudu. Bet tiesiog paskutiniais mėnesiais (na jau beveik kokį pusmetį) jo interesai yra ne šeima. Didižiąją laiko dalį darbas, tuomet laisvalaikiu, kai jo būna, vyras nori "atsipalaiduoti" - beje, jei eina sportuoti, tai ten ir eina, jei važiuoja su kolegomis į sodybą, tai ten ir būna - labai lengva tokius dalykus patikrinti ir labai greitai išlįstų yla iš maišo, jei laiką leistų ne ten, kur sako... (nemanau, kad užtektų įžulumo paprašyti draugo, kad priprakaituotų švarią sporto aprangą ar glaudes nuvažiuotų pamirkyti į chloruotą baseino vandenį).
Esu pasiryžusi saugoti santykius, būti gera, mylinti, bet vis pratrūkstu, išsilieju, varau iš namų, liepiu pasirinkti prioritetus, kai vėliau grįžta bandau neįleisti.... Tik kad protingas mano vyras, permato kiaurai mano manipuliacijas. O kai paklausia rimtai, ar aš tikrai noriu skirtis, kaip grasinu, tuomet užpykstu, kad jis to klausia... lyg pats apie tai galvotų.... Nors 100 kartų sakė, kad nenori nieko keisti ir tiki, kad viskas bus gerai...

Už ką Otiori, ogi už nieką, tiesiog toks likimas, taip klostėsi aplinkybės, susitaikyk su tuo ir gyvenk, mislink, kaip as darau. Kad ir kas atsitiks, šiuo metu aš mėgaujuosiu tuo ka turiu, man gera. Mano gyvenimo kelią kartą pakirto baisi liga - jei pastoviai bučiau save graužus už ką, nežinau kaip viskas būt baigęsi, tačiau ši patirtis man davė neikainuojamų savybių, vertint kiekviena savo dieną, į viską žvelgti paparasčiau, neieškot nebūtų dalykų ten kur jų nėra.

O kas liečia patarimus, tai viena žinau tikrai, jokių patarimų man nereikia, nes pasiklausai vieno, pasiklausai kito, pradedi mėtytis, dar labiau savęs gailėti, save graužti. Vienintelio dalyko ko man tikrai reikėjo, kad man kas pritartų.

Nes ką tu pati darai - tai ir yra teisinga, nes tai tavo gyvenimas, nes tik tu viena žinai koks jis yra iš tikrųjų.

o as speju kad galbut tiesiog jums abiems reikia truputuka priprasti prie naujoviu... buvai nescia, dabar leliukas atsirado....tai kad ir kaip butu yra stiprus pokyciai gyvenime....
neesk tu jo myli jis jus manau...daugeliui vyrui kaip nebutu keista tas leliuciukas mazuciukas dar nekelia labai stipriu jausmu.... jiems reikia laiko
ir apie kita moteri manau kad anksti galvot. idomus daugelio poziuris, jei kas biski negerai-aga, viskas aisku, na lieva eina... vyrai kaip ir mes-ir pavargsta ir rupesciu turi, visko buna kaip ir mums. jei mes pradedame elgtis kazkaip kitaip kazkodel nerekia niekas kad "aga, viskas aisku, yra kitas"
nuklydau i lankas:)
taciau manau kad jums viskas praeis ir susitvarkys...reikia laiko sekmes bet kokiu atveju
Papildyta:

o va taip elgtis is visos sirdies nepatariu jei nori tureti seima.....

ačiū už palaikymą

o kaip aš elgiuosi, man ir pačiai siaubas ima- kaip dar savo vyro iš proto neišvedžiau galutinai... Tik bėda ta, kad pirmą kartą esu tokioje situacijoje (na tas anksčiau aprašytas santykių atšalimo laikotarpis nesiskaito, nes tuomet buvau tokia užimta, kad net neturėjau laiko apie tai pagalvoti ir tie keli mėnesiai pralėkė kaip viena diena) - o dabar laiko apmąstymams apstu ir tie vakarai, kai jo nėra tokie beprotiškai tamsūs ir ilgi.... Taip ir sėdžiu sūnelį apsikabinusi ir audžiu minteles.... kodėl, kaip.... gal išties vyras teisus, kad man reikia mažiau galvoti, daugiau gyventi, rūpintis sūnumi, džiaugtis kad jis sveikas, gražus, gerai auga, dovanoja mums tokią laimę savo buvimu... ir viskas pamažu grįš į savo vėžes...