Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Labukas suprantu kaip tau sunku ir skauda,as pati prie vyro kabinejusi ir vis primenu kad man reikia demesio tokio koki jis man dave kaip susipazinome,bet deja taip nebus ir as jau po truputi prisitaikau prie to kad mes jau seima ir aistra pro truputi atslugsta.Ji niekur nedings tik bus kiek ramesne,as myliu savo vyra ir tikiu jis mane,visi mes turime trukumu ,nes idealiu nera.Linkiu tau tik kantrybes ir kad viskas issispres,tik nelauk per ilgai atmink visada atvaziuoja kitas autobusas

Peterzyte, net neabejok, kad tavo vyras tau kažko nepasako. Kažko, kas jį slegia ar neramina. Ir nebūtinai čia turi būti kita moteris Gali būti ir kokia nors liga ar nesekmė darbe, pavyzdžiui, apie kurią tu nieko nežinai. Sunku patarti, kaip reikia iškvosti vyrą, kai jis pats to nenori pasakyti. Bet laukimas nepadės

[.... gal išties vyras teisus, kad man reikia mažiau galvoti, daugiau gyventi, rūpintis sūnumi, džiaugtis kad jis sveikas, gražus, gerai auga, dovanoja mums tokią laimę savo buvimu... ir viskas pamažu grįš į savo vėžes...

Na va ir pati sau atsakei kaip elgtis. Patikėk tai geriausia ką gali padaryti šeimos labui ir bus viskas gerai. Sėkmės !

As manau, kad pas jus situacija nera labai kritine. viska galima istaisyti ir susigrazinti. O ar tu pati savo vyrui sakai komplimentus, ar pagiri ji uz gera darba, uz sunaus rupinimasi. Ar tik pati reikalauji, ir lauki kol jis ka gero pasakys ar apkabins ir priglaus. Man atrodo reik ir paciai labiau stengtis, kad pagerintut santykius. Bet jei tu tik nuolat bambi ir priekaistauji, grasini skyrybom, veji is namu. Tai kazkaip normalu, kad tas vyras atsalo, vyramas nepatinka priekaistai. Labiau pasitikek ir savim ir vyru(nemanau, kad jis turi kita), nors manau, kad juo pasitiki. Ir sekmes jums.

1.pradėtas verslas(tik įsivaizduoti galima kaip sunku viską vilkti ant vienų pečių),žmonai geriau nieko nesakyti apie problemas,nes dar pienas pradings.
2.Nėštumas,manau lytiniai santykiai tikrai ne tokie,kokie buvo iki to laiko
3.priekabi ir susiraukusi žmona su savo įtarimais(lyg darbe dar būtų maža)
4.romantika ir švelnumas,kai iki paskutinio lašo išsunktas darbe
Manau viskas susudeda ir turit ką turit.Aš čia TIKRAI NEMATAU KITOS MOTERS.Aš irgi nenorėčiau liestis prie krūtų iš kurių valgo MANO vaikas ir mylėtis žinant,kad bet kada gali pravirkti MANO vaikas.Dar vienas klausimėlis ar dalyvavo vyras gimdyme ir koks buvo gimdymas?Jei dalyvavo tai tikrai viskas aišku.







)

o tu vyras? jei taip, tai man labai labai vertingas toks žvilgsnis iš vyriškos pusės...
Šiaip tu teisus/teisi dėl visų punktų...
Lytiniai santykiai nėštumo metu buvo iki tol, kol vyras pamatė vaikelio echoskopiją "gyvai" (3 mėn.). Nuo tada jam pasidarė baisi mintis, kaip jis ten gali "makaluotis", kur jo sūnus toks mažiukas ir trapus auga... (jo žodžiai). O aš pati irgi šiek tiek prisibijojau, kad nieko blogo neatsitiktų.
Dėl darbo irgi sutinku - tikrai nuovargis didelis, o mano interesai tai aišku šiuo metu toli iki verslo reikalų - nors tikrai stengiuosi išklausyti ir patarti, palaikyti.
Gimdyme vyras dalyvavo, gimdžiau lengvai (kiek tai yra įmanoma kalbant apie gimdymą) - ir nors niekur ten "neplyšau", vyrui vistiek susirodė, kad ten mane labai išdraskė, nes gydytoja, kaip ir priklauso, kokią valandą viską ten apžiūrinėjo ir kraujo aišku buvo... (na tiesiog vyras nežinojo, kad tai įprasta procedūra).
kai užsiminiau neseniai apie mylėjimąsi jis nustebo, kaip aš galiu norėti, jam atrodo, kad po gimdymo viskas ten gal tik po metų susivarko, kad man neskaudėtų mylintis...
Viskas ką surašei tinka - tik man rūpi, kodėl po visų tų darbų, problemų maratono, vyras neskuba namo, kur mes su mažiuku.... Jam norisi atsipalaiduoti su draugais bare arba sporto klube - kur neskubėdamas prabūna visas 3 valandas su baseinais, pirtimis, jacuzzi... O kai kamantinėju, kodėl jam blogai atsipalaiduoti namie, su mumis, neturi atsakymo - tiesiog nesinori ir viskas, kažkoks įsivyravo nejaukumas... gal neranda kol kas sau vietos pasikeitusioje šeimoje? Būna savaitgaliai, tai išleidžia mane kur, o po to jau žiūriu pats tik ir galvoja, kur čia išlėkti, prisireikia pavyzdžiui nuvažiuoti į parduotuvę nupirkti pvz. lemputę... Kad tik nesedėt namie - jei klausiu kodėl jis taip, tai jis manęs klausia "o tau dar kažko iš manęs reikia, gi išleidau tave, pabuvau su sūnum, kam aš čia daugiau reikalingas? jei dar ko reikia, tai sakyk, aš padarysiu..." Nu nesusišnekam visiškai...

..bei sporto klubuose



Tokiu atveju gali tekti ilgokai palūkėti...pvz., jei žmona krūtimi maitina iki metų




O kas aišku? Na, mano vyras gimdyme dalyvavo visus du kartus, bet panašių problemų neturim

Aš manau viskas preis,jis jaučiasi tas Trečias žinai brolis Jonas(juokauju),o tau kaip matau(tiksliau skaitau) blogos mintys fontanais,per daug darbocholikei laisvo laiko,tai ir puola blogos mintys.Manau jam namuose nejauku,dėl to bėga tų lempučių ,žodžiu nežino kur ir kokia dabar jo vieta jo paties namuose.Laikykis ir nezyzk,tik laikas viską sudėstys į lentynėles.Manau gimdymas ir nauja gyvybė sujaukė jūsų santykius.

Nusiraminimui: galbūt piktas, kad negali išsikrauti su tavimi seksualiai, o tai slopina daug dirbdamas ir sportuodamas, nes nenori nueiti į kairę.
Iš kitos pusės mano intuicija sako, kad jis tikrai nuo tavęs pavargo, nes pamatė kitokią ir išsigando, be topasirodė vaikas-konkurentas. Bet man vistiek keista,kaip pagal tavo apibūdinimą aukštos moralės ir įvairiapusškai išsilavinęs žmogus,negali suprasti situacijos, nors ir konservatyvus, todėl kužda pasamonėj-ieškok kitos priežasties.

Ne visi vienodi ir vienodai reaguoja

manau kad gimdymas turėjo įtakos... Nes iki tol, nors santykiai jau seniau buvo konfliktiški, dažnai susilaukdavau seksualinių užuominų - vat pagimdysi, tai jau tuomet uch, atsigriebsim...


visaip bandau tų blogų minčių atsikratyti - iš dalies dėl to ir užvedžiau šią temą, kad pamatyčiau situaciją iš šalies, kad kažkas imtų man ir pasakytų - mieloji, atsipeikėk, susiimk, nebūk paranojikė...
Tik matau, kad ne man vienai tų minčių visokių kyla...
O sunkiausia man atsikratyti jausmo, kad tapau kaip užkariauta ir nebeįdomi teritorija - vaikas padarytas, niekur nedingsiu... Iki tol tai galėdavau "paspirginti", jei jau labai įsijausavo į darbus - grįžo, o aš su draugėmis klube, arba paskambinu, kad išvažiuoju į šventinę komandiruotę keliom dienom - o tuomet jau pasiilgimas beprotiškas, vakare skambučiai lyg tarp kitko - kur esi, su kuo, ką veiki, kada grįši? o dabar kas - užsilaikė darbe, jokio streso, žino kad niekur neišeisiu, su vaiku namie sedėsiu... tai vat kokios bjaurios tos mano mintys...
Net laukiu, kuomet vaikas paaugs, kad vėl galėčiau jam truputį pavydo kirminuką sukelti, kad vėl moterim pasijausti...

dėl to, kad negali išsikrauti seksualiai, tai nemanau, kad tai galėtų būti pagrindinė priežastis - kiek pažįstu savo vyrą, nebuvo jis niekada hiperseksualus, ir dėl ko man niekaip netelpa galvoj mintis apie meilužę - nes jam visuomet svarbūs buvo jausmai. Mes susipažinom tokioj aplinkoj (vakarėlis, alkoholis), kur kitas jo vietoj būtų pasistengęs nusitempti mane į lovą - o su juo pusę nakties prašnekėjom filosofinėm-psichologinėm temom. Jau greičiau patikėčiau, kad susirado kažkokią "draugę", kuriai galbūt pasakoja apie savo jausmų sumaištį...
o kad kažkuriuo momentu aš jį "pribaigiau" savo nėščiosios "marazmais" tai sutinku... Nes vis mėgdavau važiuoti ant sąžinės - "tu sakei", "tu žadėjai", ašaros ir t.t. Tai dabar jis man nieko nesako ir nežada, "bijau, nes vėl liksiu kaltas, jei nepavyks"...
Dėl to, kad sakai "negali suprasti situacijos" - jis tą situaciją puikiai supranta. Tik jausmams neįsakysi. Dėl to ir kankinasi, blaškosi, nes žino, kad ne taip turėtų elgtis mylintis vyras ir tėvas. Dėl to gal ir namų vengia, nes aš jam kaip vaikščiojantis priekaištas, vos tik išsižioju, o jis jau susigūžia, lyg gindamasis. "Kada grįši"? - ir jau matau kaip užima gynybinę poziciją..
Žodžiu prisidirbau aš su savo elgesiu juodai. Ir dabar jau nebeišeina man nuoširdžiai pasidomėti apie jo darbą, draugus, nes vis atrodo, kad vėl prisikūrusi versijų kryžmines apklausas vykdau.

Peterzyte, matau kad pagimdei visai neseniai. Tik neįsižeisk (pabandžiau rimtai įsijausti į tavo situacija), bet ar tau neatrodo, akd tau gali būti pogimdyvinė depresija?
Visa tai yra normalu- ir nuotaikų svyravimai dėl hormonų pokyčių, ir perdetas jautrumas... Turbūt nerastum jaunos mamos, kuri nebūtų to patyrusi.
Beje- ta pati ''pogimdyvinė depresija'' gali būti ir vyrui. Na, gal pavadinimas ne visai tikslus, bet... Daug kas pasikeitė jo gyvenime. Gal sukretė gimdymo vaizdai (net ir labiausiai mylinčiam ir rūpestingam vyrui gali taip nutikti), jam sunku susivokti, kad jo mylima moteris dabar ne tik geismo objektas, bet pirmiausia- mama... Išaugo atsakomybės jausmas už pagausėjusią šeimą... Visi tie dalykai gali labai sukrėsti žmogų...
Tiesiog pabandykit žiūrėti į tai ne kaip į kokią santykių krizę, o kaip į medicininį reikšinį. Yra depresija, nieko nepadarysi. Bet ji praeis- tam reikia tik kantrybės, daug abipusės kantrybės.
Sekmės jums.