Didžioji mamos baimė netekti kūdikelio

#1
Nuo tad kai gime mano mazyle, as pradejau bijoti jos netekti man vis atrode jog ji tuoj mirs ohmy.gif , is pradziu maniau jog tai pogimdymine, bet begant laikui ta baime neisnyko, o tik padidejo, dabar bijau palikti ja viena ilgam, nes manu kad neduok dieve kas atsitiks jai, ar man, ir ji liks viena. Zodziu pradejau paniskai visko bijoti, tai ne taip pasitustino, tai sukosejo, ar paspringo. Isivaizduojat is tos didziules baimes karta padariau tokia nesamone, man atrode kad vaikas pernelyg springsta, tai su vyru trecia valanda nakties vaziavom i ligonine! blink.gif
Gal as jau visai kuku? g.gif kaip yra jums? Ar jums buvo pogimdymine?
Atsakyti
#2
Kai gime mano Domutis as irgi vis prisigalvodavau, kad tuoj jam kas nors atsitiks, mirs ir t.t. sad.gif visko bijojau, verkiau. Nueinu i vone ir girdziu ji verkiant, iseinu, o jis ramiausiai miega. Daug visko buvo mano samoneje.
Nepergyvenk, is tikruju tau depresija. Mylek savo mazyte, myluok-viskas praeis.
Sekmes heart.gif
Atsakyti
#3
man irgi kurį laiką taip buvo. praeis. gal pervargai? pabandyk prasiblaškyti ir nors pusdienį pailsėti nuo namų. pakeisk aplinką. o su lialiuku tikrai viskas bus o.k., nepergyvenk wink.gif
Atsakyti
#4
Man tai atrodo,kad cia visai ne depresija, o tiesiog prasidejo naujas gyvenimo etapas,nuo siol visada reikes rupintis ir buti atsakinga uz maza zmogeliuka, kuri paleidi i pasauli.Del to ir baisu, kad ko nors nepraziuretum.Man irgi panasiai buvo, ypac pacias pirmasias savaites,bet palaipsniui ismoksti suprasti, del ko vaikelis verkia, ko jis nori,tik reikia daugiau pasitikejimo savimi ir viskas bus gerai! biggrin.gif
Atsakyti
#5
skaičiau, kad normalioj situacijoj mamos nuotaikos turėtų susistyguoti 4-tą savaitę po gimdymo g.gif , bet šiais laikais toks gyvenimas stresų pilnas, kad teorijas galima atidėt į šoną...turim iš kažkur semtis stiprybės, jėgų, tikėjimo savim, geresne ateitim ir tuo, kad tokie sunkumai laikini wink.gif
Mano vaikai jau palyginti dideli, 6 ir 7m., bet irgi dažnai jaudiniuosi gal daugiau, nei reiktų rolleyes.gif , visokios mintys dėl galimų nelaimių sukasi doh.gif , ko tik nepamatai ir neišgirsti iš aplinkinių, o ir kasdienybėj mums patiems neįtikėtinų situacijų buvo sad.gif... kaip nesijaudint unsure.gif, rūpinsimės ir kai vaikai jau savarankiški bus wink.gif , tokia jau mamos dalia...
Atsakyti
#6
As irgi gyvenu pastovioj itampoj, bijau SKMS ( staigios kudikiu mirties sidromo), bijau tokiu dalyku,kuriu neimanoma prognozuoti ar itarti sad.gif sad.gif sad.gif . Zinau, kad dazniau tai atsitinka berniukams , 2 - 4 men ir dar ziemos laiku, kai sildymo sezonas unsure.gif unsure.gif . Nu tai kaip daba nebijoti. Dura as dura, va...........
Atsakyti
#7
QUOTE (westa @ 2004 11 22, 16:43)
As irgi gyvenu pastovioj itampoj, bijau SKMS ( staigios kudikiu mirties sidromo), bijau tokiu dalyku,kuriu neimanoma prognozuoti ar itarti Zinau, kad dazniau tai atsitinka berniukams , 2 - 4 men ir dar ziemos laiku, kai sildymo sezonas unsure.gif unsure.gif . Nu tai kaip daba nebijoti.

Va paskaiciau sita ir as dabar pradesiu bijoti sad.gif
Atsakyti
#8
aš manau,nijokia čia ne depresija,o tiesiog natūralus mamos savisaugos jausmas.
natūralus vaikelio saugojimo jausmas,gal ir gerai kartais,kad mama taip pagalvoja,tuomet labiau saugo,dažniau į miegantį pasižiūri,labiau juo rūpinasi,tuo ir vaikučiui geraiu.bet aišku,kai ta savisauga darosi paranojiška,tai jau nėra labai gerai tiek mamai tiek vaikeliui,nes tas nerimas ir nervai pereina vaikučiui,juo labiau jei mama dar jį maitina.
aš ir dabar labai pergyvenu kai mažutė suserga,užsigauna...o kiek strioko buvo kai vėmė persivalgius,siaubas kaip išsigandau,visą naktį ant rankų pranešiojau miegančią,nes bijojau paguldyt,kad nepaspringtų,jei vėl apsivemtų ..o panai 2 metai blink.gif
tas saugojimo jausmas manau tikrai neišnyks,tik su laiku gal nebus toks perdėtas.aišku kai vaikiukas mažiukas tai ir prisigalvoji visko,juk jis toks mažiukas wub.gif
saugokit leliukus savo ir svarbiausia niekad negalvokit apie tai kas bloga. heart.gif
Atsakyti
#9
Ech, as irgi visuomet labai pergyvenu del savo mazylio. Pirmus 2 men. net nerima kazkoki jauciau: kas, jei jam kas nors staiga blogai pasidarys blink.gif blink.gif blink.gif Maniskis labai atpylinejo, tai baisiai bijojau uzspringimo, guldydavau ant soniuko, galvyte pasukdavau, net iprato vaikas. Tevai ateje sakydavo: bus vaiko galva plokscia. O as: geriau plokscia nei uzspringes vaikas blink.gif
Dabar visai kitaip jauciuos, ta prasme uztikrinciau smile.gif
Atsakyti
#10
mano maziukuj sendien pusantru metuku o as vis dar jauciu baime, kad neduok dieve kas acitiks... turim aule, kuria labaj esam patenkinti ir pasitikim, bet vis jauciasi kvirbuliukas... Net negaliu palikt savo tevams maziuko per nakti savaitgali neacisveikinusi nors jis labaj graudulingaj i acisveikinimus reaguoja (po to labaj dzeugiasi su diedukajs budamas)... negaliu... taj manau naturalu-mes mamos-jie juk pirmiausia musu vaikuciai, mus kunas, kraujas ir sirdis... heart.gif heart.gif heart.gif
Atsakyti
#11
Niu ir as prisidedu blink.gif iki siol dar tikrinu ar jis kvepuoja kai miega doh.gif
Atsakyti
#12
QUOTE (westa @ 2004 11 22, 16:43)
As irgi gyvenu pastovioj itampoj, bijau SKMS ( staigios kudikiu mirties sidromo), bijau tokiu dalyku,kuriu neimanoma prognozuoti ar itarti sad.gif sad.gif sad.gif . Zinau, kad dazniau tai atsitinka berniukams , 2 - 4 men ir dar ziemos laiku, kai sildymo sezonas unsure.gif unsure.gif . Nu tai kaip daba nebijoti. Dura as dura, va...........

na ir išgąsdinai tu čia mane sad.gif
Atsakyti