porą mėn ir pradėjau kraujuot. Kai jau gimė, jokių baimių nebuvo, nors lelius pirmas, toks jausmas, lyg viską žinočiau ir ne pirmą kartą daryčiau.
jauciu ir as sia baime..sianakt ilgai miegojo tai net keliausi ziureti ar kvepuoja 
Negaliu teisti kitų mamukų, bet man ta perdėta baimė ( kaip kad pvz temos autorės), nuoširdžiai atrodo paranojiškai nesveika. Be proto myliu savo mažių, bet pas mane labiau veikia racionalus protas. Jei vaikas suserga - gydau, prasiskelia lūpą ir paplūsta kraujais - nuprausiu, pašaldau, užkyla temperatūra - vėlgi mąstau ar verta kimšti jį vaistais. Niekada nekviečiau greitosios, ir tokių minčių neturėjau. Nuo pat gimimo pasitikėjau ir vyru, ir seneliais, ir jie puikiausiai susitvarkydavo su mažuliuku. Ta perdėta baimė matyt slypi pačių moterų vidiniuose išgyvenimuose ir yra atėjusi iš jų pačių praeitų gyvenimo etapų...
Kam nusiteikti blogiausiam? Prisiskaito moterys siaubo istorijų apie persileidimus, gimdymus, vaikų ligas, mirtis ir tuom gyvena...nusiteikia, kad ir joms turėtų kažkas panašaus atsitikti...
Kam nusiteikti blogiausiam? Prisiskaito moterys siaubo istorijų apie persileidimus, gimdymus, vaikų ligas, mirtis ir tuom gyvena...nusiteikia, kad ir joms turėtų kažkas panašaus atsitikti...
O aš manau, kad bijoti dėl vaiko, kad kas jam nenutiktų, normalu mylinčiai mamai. Ir, apskritai, tėvams.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
QUOTE(Vilibor @ 2013 02 26, 14:44)
O aš manau, kad bijoti dėl vaiko, kad kas jam nenutiktų, normalu mylinčiai mamai. Ir, apskritai, tėvams.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
Kaip protingai ir graziai viska suraset.
Kaip tik vakar galvojau sia tema,ir siandien-bac,ja randu SM
Manau,naturalu,kad kyla visokios mintys,baimes, juk jos is begalines meiles ir noro saugoti,paguosti ir globoti vaika.
Pamenu,kai vonioj besiprausdama isgirdau mazaja miegamajm klykiant,nepamaciau kaip slapia-nuoga atskridau kambarin.Motiniskas instinktas daro savo
O del maldu,tikra tiesa,padeda.
As kasnakt savaja perzegnoju pries miega
QUOTE(EgleJo @ 2013 02 23, 14:34)
jauciu ir as sia baime..sianakt ilgai miegojo tai net keliausi ziureti ar kvepuoja
Pirmais mėnesiais, kai vis dar keldavosi naktimis pienuko, jei tik ilgiau pamiegodavo ir aš lėkdavau vis tikrint ar kvėpuoja
bet su laiku tai praėjo. O šiaip ir dabar, prieš pati eidama miegot, vis nueinu dar jį apkamšyt, pažiūrėti ar patogiai miega 
Pirmaisiais mėnesiais po dukrytės gimimo irgi neramios naktys buvo, vis klausydavausi, ar kvėpuoja, ir neišgirdus jau vos ne panikoje prie lovytės puldavau, kai išgirsdavau atsikvėpiant Nervų buvo Bet dabar jau nusiraminusi esu, dukrytei virš metukų, dėl staigios kūdikių mirties ir atpylimo taip nebesijaudinu, dabar jau bijau, kad belakstydama neparvirstų smarkiai, nesusižeistų, į gatvę neišlėktų..
Nervų buvo Bet dabar jau nusiraminusi esu, dukrytei virš metukų, dėl staigios kūdikių mirties ir atpylimo taip nebesijaudinu, dabar jau bijau, kad belakstydama neparvirstų smarkiai, nesusižeistų, į gatvę neišlėktų..
Man irgi lenda visokios ikyrios mintys. Bet stipriai veju jas salin...Juk gali sau liga isisvaryt isvien galvodamas tik apie blogi...Reik kovot su negerom mintim 
As ir klausiau, ar kvepuoja... Bet mano drauges ta pati dare, todel manau, kad normalu Bet, jau kai antras gime buvau ne tokia panikuotoja, neturejau blogu minciu. Va, dabar, kai laksto, laipioja visur-neramu. Bet aiskinu, kaip reik but atsargiems, auto- ir visokias kitokias baikes po 100 kartu... Pastebejau, kad vaikai daug kur mato pavoju, yra ne tokie bejegiai ir pakankamai gudrus, turi savisaugos jausma. Reik tas baimes varyt... Nes jos tik stresa ivaro.
Bet, jau kai antras gime buvau ne tokia panikuotoja, neturejau blogu minciu. Va, dabar, kai laksto, laipioja visur-neramu. Bet aiskinu, kaip reik but atsargiems, auto- ir visokias kitokias baikes po 100 kartu... Pastebejau, kad vaikai daug kur mato pavoju, yra ne tokie bejegiai ir pakankamai gudrus, turi savisaugos jausma. Reik tas baimes varyt... Nes jos tik stresa ivaro.
man irgi labai neramu budavo, su antru vaiku jau ramiau, bet vistiek kartais einu pasiziureti, ar viskas gerai, ypac kai ilgai miega, manau kad taip ir turi but, jog mes mamos
QUOTE(Vilibor @ 2013 02 26, 14:44)
O aš manau, kad bijoti dėl vaiko, kad kas jam nenutiktų, normalu mylinčiai mamai. Ir, apskritai, tėvams.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
Bijau ir aš, bet jau susitaikiau, kad neturėsiu ramybės.Kol žmogus gyveni sau yra vienaip, bet kai gimsta vaikutis, gyvenimą pakeičia visiškai. Todėl žinau, kad kol būsiu gyva mylėsiu savo vaiką, bijosiu, pergyvensiu dėl jo ir dar daug daug bus visokių jausmų mano širdyje.
Tikiuosi, kad baimės niekada neišsipildys ir tiek. Ir dar- meldžiuosi.
pritariu Jums...
pirmoji mano mergytė jau nebe kūdikis - šiemet bus pirmokė, bet dėl jos bijau lygiai tiek pat, kiek dėl tik tik vaikščioti išmokusio mažylio...ir tikrai žinau, kad dėl visų savo vaikų bijosiu visą gyvenimą...bijosiu kai pirmą kartą paliksiu darželyje, kai pirmą kartą eis vieni per gatvę...kai pradės lankyti mokyklą...kai pirmą kartą išleisiu į diskoteką...galiausiai kai išvažiuos studijuoti į kitą mietsą...kai ištekės/ves...manau tokia tėvų dalia - instinktyvus noras apsaugoti, goboti savo vaikus...iš to ir kyla baimė jog gali šito nesugebėti padaryti, kažką praleisti, nespėti, nepamatyti, nepagalvoti...
tačiau puikiai suprantu, kad ta baimė yra TIK MANO, o ne mano vaikų...todėl jas pasilaikysiu sau ...o vaikai lai auga, krenta, stoja ir vel krenta - aš bijosiu kad kris, bet leisiu tai daryti, o vėliau padėsiu keltis...
