vos atkratem vargsiuka na tai po to ilgai negalejau atsigauti......perdetai saugojau ir bijojau visko...bet nieko, dabar jau praejo. Bet vistiek buna...nutinka kokia smulkmena, o as paskui dar ilgai galvoj kuriu istorijas kaip viskas galejo buti ir kraupstu pati
visiskai sutinku, man lygiai tas pats... buna, kad zinias ziuriu apsiverkusi, nes jau isgirdau kokia istorija apie kudiki... iskart pagalvoju, o kas jei maniskiui taip nutiktu... tikriausiai sios baimes is dideles meiles atsiranda 
Pirmom savaitem net nedrisdavau apie ji galvoti paaugusi, kaip bijodavau isivajot Jau vos ne liga buvo.
, man vaidenos vis kad langas blogai uzdarytas, niekada neleisdavau dukroslaikyti ant ranku uosvienei balkone arba arti atdaro lango, neleisdavau priprasti sedeti ant palanges ir ziureti pro langa ir t.t. 
todel ir sedim namuose po paranojiskos mamos sparneliu
savo gydytoja. Vis man vaidenasi visokios ligos,kad tik nesusirgtu, kad tik kas neatsitiktu, irgi pastoviai tikrinu ar kvepuoja, siek tiek pabere tai isikaliau i galva, kad tai jau atopinis dermatitas, turim siek tiek padidinta raumenuku tonusa tai man cerebrinis paralyzius sapnavosi, maziukas kaip pasake neorologe yra sveikas ir kad as nieko neisigalvociau. Bet is tos dideles baimes kad tik jam nieko neatsitiktu, kartais tokiu nesamoniu prisigalvoju.
Aš ir prie jūsų, nes vaikučių ilgai laukėme su vyru, daug ašarų išliejome, Dievulio maldavome, kad į mūsų šeimą atsiųstų...Tai pirmo sūnaus kai sulaukėme - po šiai dienai visur kartu varom, nėr minčių kam nors palikti.Į lauką savarankiškai žaisti su draugais gal nuo pernai tik paleidome, taip visąlaik patys kartu būdavome.Vyras nuo kiekvieno kosulio stipresnio visas sudrebėdavo...Rudenį eis į pirmą klasę jau - o man jau dabar širdis plyšta pagalvojus, kad jei kas nutiktų - galiu ir nespėti būti šalia...Šitas baimes dar labiau sustiprino pernai žiemą mūsų šeimą aplankiusi netektis - 6 nėštumo mėnesy praradom kūdikėlį...Mirė vaikelis mano pilvely nuo infekcijos, kur jau tiek lauktas buvo, ir rodėsi, kad yra viskuo apsaugotas mano pilvely jau...
Rytoj jai du mėnesiukai, o aš stoviu prie lovytės, žiūriu į miegančią tokią gražutę ir bliaunu...Nes labai skaudžiai suvokiu, kokia plonytė linija skiria džiaugsmą ir tragediją...Nešioju, myluoju ją savo glėby, vakare ant rankų užmigdau - rodos, amžiams noriu sugerti tą nuostabų vaikišką kvapą, tą nepamainomą Žemėje pojūtį savo vaiko, savo pienu kvepiančio mažulėlio.Na kaip man juos apgaubti, apsaugoti savo vaikus - kaip dovanoti tik saulėtas, gražias dienas? 
bet pas mane nerasta baimes netekt kudikio, ner tokiu minciu 
Ka paskaiciau, taip artima atrodo. Prasidejo viskas nuo to, kai pagimdzius savo antraja aukso kruopyte ligoninej beguledama prisiskaiciau literaturos apie vaiku ligas, mirties atvejus... Didziausias baimes akis ivare staigi kudikiu mirtis, kai neaisku kas ir kodel atsitinka. Vsio, lakstau lakstau tikrint kas pora min ar kvepuoja, ar neatpyle ir t.t. Dar prisidejo "pasvarstymai" ar pakankamai rupinuos, gal per mazai visko darau... Siand tai jau luzis ivyko, maziausioji miegojo ir ziaugciot pradejo, pirma mintis-springsta(nes atsirugus nebuvo), greit griebiau ant ranku, praejo, kiek laiko dar praejo ja budinant(nes buvo giliai imigus) praejo, neisivaizduoju. Man tai prasiverze dideliu drebuliu ir asaromis Tai dabar isvis itaisiau salia saves ja, kad matyciau ar kvepuoja ir kitokie negerumai nevyksta.Mama vis drasina, kad nepergyvent, nes sveika mergyte ir atrodo sveikai, kitas dalykas, kadangi savo pienuko nedaug turiu, tai sako gal geriau nutraukt ir man paciai vaistukais pasigydyt, kadangi esu depresijos 15m. pagautas zmogus, tai nelaukt kada ateis ta kritine diena del 100 ml pieno, o man taip gaila, kad ir toki kieki nuo vaikiuko atimt, vis sioks toks pastiprinimas. Del didziosios tai baisiausia del pedofilu visokiu, viesojo transporto, gatviu. Primokinus visko esu. Truputuka lengviau, kai ir pasipasakojau, o gal kazkas tures ir patarimu, buciau labai dekinga
