Aš tai skeptiškai žiūriu į vyrus, kurie reiškia perdėtas pretenzijas savo antroms pusėms. Skaitant kažkurios forumietės pasisakymą, kad
namuose vaikštant buvo paprašyta persirengti liemenuką, nes petnešos prie palaidinės netiko, paklaikau

Niekas nesako vaikščioti kaip valstietei, bet ribos kažkokios turi būti. Jums gal ir nieko atrodo tie reikalavimai, juk kol esate jaunos ir gražios pačios iš savęs, išlaikyti gražią odą, figūrą ir t.t. beveik nereikia pastangų, tačiau ar pagalvojate, kas bus vėliau? Laikas, deja, nėra gailestingas, kažkada vis tiek pasijus jo pėdsakai. Ir naivu tikėtis, kad pasikeis prioritetai vyro, visą gyvenimą laikiusio išvaizdą didžiausia moters vertybe, ir staiga jis ims vertinti jūsų dvasią. Juk jei žmogui neduota supratimo, tai neduota... Pačios sau atsakykite, kas laukia tokių santykių.
Žinoma, vyrui malonu, kai šalia jo - moteris, o ne, atleiskite, kažkokia suvargėlė. Kai esame kokiame nors vakarėlyje, MB visada pastebi ir visada įvertina - "nu ir limpa prie tavęs šiandien kavalieriai"; "nu ir pavydžiai tos panos žiūri" - ir matau, kad jam gera, kad didžiuojasi. Čia turbūt kažkoks pirmykštis instinktas

Tačiau kas mane daro išties laimingą - jam mano sveikata bei savijauta yra daug svarbiau. Nors jam gražu ir sveikai įdegusi oda, ir mano eisena su aukštakulniais, prašo, kad dažnai nesilankyčiau soliariume (nors ir taip teeinu gal 2 k. į mėn), klausia, ar nepavargsta kojos su tokiais batais. Paties žodžiais tariant, malonu, kai antroji pusė pasitempusi, tačiau tikrai ne tai svarbiausia. O man labai gera, kad turiu supratingą ir netuščią žmogų šalia