Sveikos mamytes. As jau ipusejau savo darbe , tu nelemtu 2 savaiciu atidirbinejima po pareiskimo parasymo, kol kas kito darbo neieskojau, nes cia net telefonu asmeniniu kalbeti draudziama ( dabar man jau tai juokingai skamba).
Visos mamytes kurios gulates i Vilniaus vaiko raidos stacionara, nepamirskit, jog mes su Mantuku savarankiski vilnieciai pasiruose jums padeti ir jus aplankyti.
Net nemanau, o galiu patvirtinti, jog geriausias vaistas nuo sunkiu akimirku yra rupinimasis savo saulytemis, ju auginimas , kaip sveiku vaikuciu, dar labai svarbu vyro palaikymas.
Praeita savaitgali maniskis mane buvo isleides ,,pasiganyti,, , mano geriausia drauge paklause, ar man buna sunku, nes as atrodau stipri. tada susnekejau kazka... visa savaite pragalvojau apie tai( kaip as ismokau, po Mantulio gimimo viska apmastyti

) ir supratau, jog negaliu atrodyti silpna, visu pirma del Mantulio, o po to del vyro, juk jam skauda ne maziau...
O kas is to, jog visiems skusies kaip Tau nepasiseke, aplinkiniai dazniausiai vis tiek sugalvoja priezasciu, del ko jiems yra blogiau.
As galvoju, jog esu laiminga, galedama jums rasyti (stipriausioms mamoms, kurios sugeba sypsotis, nors sirdis plysta), zinau, kad manes laukia dabar miegantys nosis suglaude du vyriskiai, abu kariauja del mano demesio.
Kad ir kaip kartais bebutu sunku ( bet tai juk kartais), as esu laiminga. Dar turiu nuostabia mama, kuri man labai padeda, nors zodziais , kai negali buti salia...
Viskas , neberasysiu, nes ko tai graudu darosi...
Gal kas parasytumet, man i asmenine zinute duomenis , kur nuotraukytes slepiat aciu, pasirodysim kaip augam. Aciu ir labanakt...