| QUOTE |
Galiu smulkiau apie ivyki kai mano exdarbdavys savaite pyle isgirdes kad iseinu is darbo ;D |
Tavo eile , musyte!!!!
Tavo eile , musyte!!!!
Laseli nelabai turiu ka pridurti ;D Tik mano sefas pamates mano pareiskima, ne zodzio nepratare iskart isejo. Sugrizo po 15 min paklause ar as cia rimtai, kai patvirtinau vel isejo. Grizo gatavas ;D Nu faina, zinokit, kai del taves kas nors prisigeria ;D Aisku, tas dvi savaites irgi buvo pazadu, piktumu, edimu, priekabiu, vel pazadu komplimentu ir val piktumu. Gerai, kad nepasidaviau provokacijoms ir kad nepatikejau pazadais, nes jau daugiau kaip du metai nebedirbu toje firmoje, taciau is exbendradarbiu girdziu, kad ten viskas po senovei...
Tiesa mano atveju isejimas buvo dvilypis- ir gerai ir blogai. Darbas, kuri dirbau man patiko, bet nepatiko imone. Jauciau dideli stresa ir pan. Taciau ten gavau tokios praktikos, kuri man padejo susirasti dabartini darba ;D
Vienzo, nera to blogo kas neiseitu i gera.
Taip kad Auges, keisk darba jei jauti dideli diskomforta ypac psichologini. Seimai reikalinga laiminga motina ir zmona o ne surugusi psichuota darbuotoja... ;D (cia as tokia buvau sename darbe) ;D
Tiesa mano atveju isejimas buvo dvilypis- ir gerai ir blogai. Darbas, kuri dirbau man patiko, bet nepatiko imone. Jauciau dideli stresa ir pan. Taciau ten gavau tokios praktikos, kuri man padejo susirasti dabartini darba ;D
Vienzo, nera to blogo kas neiseitu i gera.
Taip kad Auges, keisk darba jei jauti dideli diskomforta ypac psichologini. Seimai reikalinga laiminga motina ir zmona o ne surugusi psichuota darbuotoja... ;D (cia as tokia buvau sename darbe) ;D
Musyte, Laseli, o jus isejot kazkur, ta prasme, i kita darba, ar tiesiog "von otsiuda"?
| QUOTE |
| Musyte, Laseli, o jus isejot kazkur, ta prasme, i kita darba, ar tiesiog "von otsiuda"? |
As isejau i kita darba pati , mazdaug po pusmecio dvejoniu... po ilgu pliusu ir minusu skaiciavimo savaiciu .....
As isejau i kita darba. Dar dirbdama ilgai ieskojau... Tixliau dar dekretinese budama ieskojau.
Va ir supratau ka reiskia moteriai, turinciai vaika, isidarbinti. Oi snukuciai persikreipia darbdaviu, kai pasakai kad turi maza vaika... Verkdavau po pokalbiu namo grizus... :'( Taciau pasiseke ilgainiui - yra kompaniju kurioms nerupi - turi vaiku ar ne, imsi biuletenius ar ne. Tiesa pasakius, aukodama savo pinigelius vardan sventos ramybes ligu atvejams turejau aukle, kad nereiktu biuleteniu...Nors niekas ten nepreivartavo taip daryti, bet paciai ramiau...
Va ir supratau ka reiskia moteriai, turinciai vaika, isidarbinti. Oi snukuciai persikreipia darbdaviu, kai pasakai kad turi maza vaika... Verkdavau po pokalbiu namo grizus... :'( Taciau pasiseke ilgainiui - yra kompaniju kurioms nerupi - turi vaiku ar ne, imsi biuletenius ar ne. Tiesa pasakius, aukodama savo pinigelius vardan sventos ramybes ligu atvejams turejau aukle, kad nereiktu biuleteniu...Nors niekas ten nepreivartavo taip daryti, bet paciai ramiau...
Tempiu temą į viršų 
na tai ką, atėjo ir man laikas pasakyt, kad išeinu... Naujam darbe susitariau pradėti dirbt nuo rugsėjo, tai laiko dar nemažai turiu... Bet KAIP pasakyt???
Galėčiau net sumokėt žmogui, kuris pasakytų už mane 
Nu pvz galima pasakyt, kad mane pagrobė teroristai ir aš į darbą negrįšiu... ar dar ką nors Nes jaučiu, kad bus NEGERAI. jau vien dėl to, kad čia yra labai labai maža firmelė, kuri galima sakyt laikosi ant manęs. Išdirbau metus, nes neradau jokio kito darbo, kur išleidinėtų į paskaitas, nes mokiaus dieniniam. O čia viskas laisvai - eik kur nori ir atlyginimas nuo to nemažėja. Aišku, mažėt nelabai jau kur yra, nu bet ir ne minimumas, gyvent dar kažkaip buvo galima. Bet dabar, kai mokslai baigti, teko pradėt ieškot normaliai apmokamo darbo. Tiesą sakant, net nepradėjus ieškot gavau pasiūlymą su triskart didesniu atlyginimu. Man net klausimas nekilo ar ten eit ar ne.
Bet dabar jau naktim nemiegu, vis galvoju - nuo ko pradėt? Nes kai išeisiu, tai jie beveik užsidaryt gali Nesakau, kad aš nepakeičiama, bet vistiek - jau vieni prie kitų pripratom, o naują žmogų vėl visko mokyt reikės.
Na žodžiu - aš NEĮSIVAIZDUOJU, kaip pasakyt Tiesiog negaliu to padaryt ir viskas.
na tai ką, atėjo ir man laikas pasakyt, kad išeinu... Naujam darbe susitariau pradėti dirbt nuo rugsėjo, tai laiko dar nemažai turiu... Bet KAIP pasakyt???
Galėčiau net sumokėt žmogui, kuris pasakytų už mane Nu pvz galima pasakyt, kad mane pagrobė teroristai ir aš į darbą negrįšiu... ar dar ką nors Nes jaučiu, kad bus NEGERAI. jau vien dėl to, kad čia yra labai labai maža firmelė, kuri galima sakyt laikosi ant manęs. Išdirbau metus, nes neradau jokio kito darbo, kur išleidinėtų į paskaitas, nes mokiaus dieniniam. O čia viskas laisvai - eik kur nori ir atlyginimas nuo to nemažėja. Aišku, mažėt nelabai jau kur yra, nu bet ir ne minimumas, gyvent dar kažkaip buvo galima. Bet dabar, kai mokslai baigti, teko pradėt ieškot normaliai apmokamo darbo. Tiesą sakant, net nepradėjus ieškot gavau pasiūlymą su triskart didesniu atlyginimu. Man net klausimas nekilo ar ten eit ar ne. Bet dabar jau naktim nemiegu, vis galvoju - nuo ko pradėt? Nes kai išeisiu, tai jie beveik užsidaryt gali
Nesakau, kad aš nepakeičiama, bet vistiek - jau vieni prie kitų pripratom, o naują žmogų vėl visko mokyt reikės.Na žodžiu - aš NEĮSIVAIZDUOJU, kaip pasakyt
Tiesiog negaliu to padaryt ir viskas.
Mano išėjimas iš darbo nuo pareiškimo padavimo užtrūko bemaž 9 mėnesiui. 
Balandžio 1 d. nuėjau į dabartinį savo darbą dėl pokalbio, ir man pasiūlė kur kas geresnes sąlygas nei galėčiau svajot. Taigi iš ryto paskambinau šefui pasakiau, kad šiandien paveluosiu valandą į darbą, nes turiu nubėgt į polikliniką (oi nežinojo nuo ko ir kuo aš gydausi ), taigi 7 ryte sedėjau prieš naują šefą. Kai jau viskas buvo sutarta (kad po 2 savaičių ateinu) neturėjau kur dėtis ir atėjus į darbą buvau priversta parašyti pareiškimą. Rankos drebėjo, širdį skaudėjo. Pirmiausiai parašiusi, atidaviau sekretorei kad užregistruotų kad gauta 
, tada nuėjau pas "gerąjį" į kabinetą, išprašiau visus vadybininkus ir padėjau ant stalo pareiškimą su priėmimo žyme . Pirmas judesys - už širdies greibėsi (ot strioko aptūrėjau, žinojau kad jam su širdim nelabai gerai), tada patylėjęs minutelę, pasakė: "Ką gi, suprantu, ten bus geriau" (kadangi išėjau į vieną didžiausių įmonių Lietuvoje, kur viskas oficialu). Ir viskas. Sako gali eit.
Tada faktiškai prasedėjau 2 savaitės, be jokio krūst iš direktorių pusės (generolas kai sužinojo buvo Ukrainoje, man paskambino bandė kalbėt, bet negalėjo šnekėt ilgiau kaip 20 min , tad pasakė kad jo sulaukčiau, jis turėjo gryžt man jau dirbant naujam darbe). Priešpaskutine mano darbo dieną - ketvirtadienį, atlekia "gerasis" ir žada algą kelt, laisvą grafiką, ir t.t. Kai tas nesuveikia, žada paskambint mano naujiems šefams ir pasakyt kad manęs nepriimtų į darbą, kai pasakaiu kad nepadės... Pradėjo aiškint kaip aš prarasiu kvalifikaciją ir t.t. Žodžiu visko buvo, visko matyt ir reikėjo. Susitariau kad pirmadienį aš jau nebeateinu į darbą, o kadangi dar pamainos man niekas neieškojo tai pažadėjau taiedinėt vakarais dar kokį mėnesį kad viską pabagčiau ir apmokyčiau naują žmogų kai jis atsiras. Naujas žmogus atsirado galų gale po 6 mėn. (kai man jau visai buvo pavažiavęs stogas nuo 2 darbų, mokslų, egzų, šeimos ir t.t.) Kai atsirado tas naujas žmogus aš turėjau dirbt dar 3 mėn, o gal ir daugiau nes gaila buvo palikti savo padarytą darbą.... O kiek prie manęs buvo priekabių iš naujos darbuotojos: tas negerai tas blogai, galiausiai išsiprašėm mokesčių inspekcijos patikrinimo kad jai įtikt, patikrino, šiek tiek pataisyt reikėjo, pataisiau, ir tada dar neviskas tiko, dar tada važinėjau savaitgaliais ir vakarais... Žodžių tiek laiko kankynės, kad jaučiu užteko man to visam gyvenimui. Pagaliau gruodžio pabaigoje į knygutę įsirašiau kad esu atleista, ir pakišau kad šefas pasirašytų, dar nepasirašė kokią savaitę, laukė ką pasakys ta nauja darbuotoja. Žodžiu... ne visus pinigus iki šiol atgavau, bet jau ir nesitikiu...
Taip kad jeigu nusprendėt išeiti iš darbo, tai darykit tai kuo ryžtingiau ir kuo greičiau, nes tas kankinimasis ir baime sukelti neigiamas emocijas kam nors, niekuo geru jums pačioms nesibaigs. Išeinantis iš darbo darbuotojas, o konkrečiau buhalteris niekada nebus geras...
Balandžio 1 d. nuėjau į dabartinį savo darbą dėl pokalbio, ir man pasiūlė kur kas geresnes sąlygas nei galėčiau svajot. Taigi iš ryto paskambinau šefui pasakiau, kad šiandien paveluosiu valandą į darbą, nes turiu nubėgt į polikliniką (oi nežinojo nuo ko ir kuo aš gydausi ), taigi 7 ryte sedėjau prieš naują šefą. Kai jau viskas buvo sutarta (kad po 2 savaičių ateinu) neturėjau kur dėtis ir atėjus į darbą buvau priversta parašyti pareiškimą. Rankos drebėjo, širdį skaudėjo. Pirmiausiai parašiusi, atidaviau sekretorei kad užregistruotų kad gauta , tada nuėjau pas "gerąjį" į kabinetą, išprašiau visus vadybininkus ir padėjau ant stalo pareiškimą su priėmimo žyme . Pirmas judesys - už širdies greibėsi (ot strioko aptūrėjau, žinojau kad jam su širdim nelabai gerai), tada patylėjęs minutelę, pasakė: "Ką gi, suprantu, ten bus geriau" (kadangi išėjau į vieną didžiausių įmonių Lietuvoje, kur viskas oficialu). Ir viskas. Sako gali eit. Tada faktiškai prasedėjau 2 savaitės, be jokio krūst iš direktorių pusės (generolas kai sužinojo buvo Ukrainoje, man paskambino bandė kalbėt, bet negalėjo šnekėt ilgiau kaip 20 min
, tad pasakė kad jo sulaukčiau, jis turėjo gryžt man jau dirbant naujam darbe). Priešpaskutine mano darbo dieną - ketvirtadienį, atlekia "gerasis" ir žada algą kelt, laisvą grafiką, ir t.t. Kai tas nesuveikia, žada paskambint mano naujiems šefams ir pasakyt kad manęs nepriimtų į darbą, kai pasakaiu kad nepadės... Pradėjo aiškint kaip aš prarasiu kvalifikaciją ir t.t. Žodžiu visko buvo, visko matyt ir reikėjo. Susitariau kad pirmadienį aš jau nebeateinu į darbą, o kadangi dar pamainos man niekas neieškojo tai pažadėjau taiedinėt vakarais dar kokį mėnesį kad viską pabagčiau ir apmokyčiau naują žmogų kai jis atsiras. Naujas žmogus atsirado galų gale po 6 mėn. (kai man jau visai buvo pavažiavęs stogas nuo 2 darbų, mokslų, egzų, šeimos ir t.t.) Kai atsirado tas naujas žmogus aš turėjau dirbt dar 3 mėn, o gal ir daugiau nes gaila buvo palikti savo padarytą darbą.... O kiek prie manęs buvo priekabių iš naujos darbuotojos: tas negerai tas blogai, galiausiai išsiprašėm mokesčių inspekcijos patikrinimo kad jai įtikt, patikrino, šiek tiek pataisyt reikėjo, pataisiau, ir tada dar neviskas tiko, dar tada važinėjau savaitgaliais ir vakarais... Žodžių tiek laiko kankynės, kad jaučiu užteko man to visam gyvenimui. Pagaliau gruodžio pabaigoje į knygutę įsirašiau kad esu atleista, ir pakišau kad šefas pasirašytų, dar nepasirašė kokią savaitę, laukė ką pasakys ta nauja darbuotoja. Žodžiu... ne visus pinigus iki šiol atgavau, bet jau ir nesitikiu... Taip kad jeigu nusprendėt išeiti iš darbo, tai darykit tai kuo ryžtingiau ir kuo greičiau, nes tas kankinimasis ir baime sukelti neigiamas emocijas kam nors, niekuo geru jums pačioms nesibaigs. Išeinantis iš darbo darbuotojas, o konkrečiau buhalteris niekada nebus geras...
Mamytės padėkit.Aš dabar esu vaiko auginimo atostogose iki 3-jų metų.Bet nežadu grįžti į darbą.Šiandien einu į pokalbį dėl darbo ir bijau vieno klausimo:kada galėčiau pradėti dirbti?Per kiek laiko galima išeiti iš darbo?Ar reikia atidirbti dvi savaites?
Kiek žinau, tai kol nesibaigs atostogos gali iš buvusio darbo neišeiti, o naujam darbe dirbti antraeilėse pareigose, kai vaikui sueis treji metai, nueisi į buvusią darbovietę ir parašysi tą pareiškimą.
QUOTE(Nikusha @ 2006 03 31, 12:19)
Kiek žinau, tai kol nesibaigs atostogos gali iš buvusio darbo neišeiti, o naujam darbe dirbti antraeilėse pareigose, kai vaikui sueis treji metai, nueisi į buvusią darbovietę ir parašysi tą pareiškimą.
Nenoriu šitaip , nes mano darbovietė VP Market ,tai ,kai baigsis atostogos ir parašysiu pareiškimą,esu įsitikinusi , kad privers atidirbti 2sav.
