Mano išėjimas iš darbo nuo pareiškimo padavimo užtrūko bemaž 9 mėnesiui.

Balandžio 1 d. nuėjau į dabartinį savo darbą dėl pokalbio, ir man pasiūlė kur kas geresnes sąlygas nei galėčiau svajot. Taigi iš ryto paskambinau šefui pasakiau, kad šiandien paveluosiu valandą į darbą, nes turiu nubėgt į polikliniką (oi nežinojo nuo ko ir kuo aš gydausi

), taigi 7 ryte sedėjau prieš naują šefą. Kai jau viskas buvo sutarta (kad po 2 savaičių ateinu) neturėjau kur dėtis ir atėjus į darbą buvau priversta parašyti pareiškimą. Rankos drebėjo, širdį skaudėjo. Pirmiausiai parašiusi, atidaviau sekretorei kad užregistruotų kad gauta

, tada nuėjau pas "gerąjį" į kabinetą, išprašiau visus vadybininkus ir padėjau ant stalo pareiškimą su priėmimo žyme

. Pirmas judesys - už širdies greibėsi (ot strioko aptūrėjau, žinojau kad jam su širdim nelabai gerai), tada patylėjęs minutelę, pasakė: "Ką gi, suprantu, ten bus geriau" (kadangi išėjau į vieną didžiausių įmonių Lietuvoje, kur viskas oficialu). Ir viskas. Sako gali eit.
Tada faktiškai prasedėjau 2 savaitės, be jokio krūst iš direktorių pusės (generolas kai sužinojo buvo Ukrainoje, man paskambino bandė kalbėt, bet negalėjo šnekėt ilgiau kaip 20 min

, tad pasakė kad jo sulaukčiau, jis turėjo gryžt man jau dirbant naujam darbe). Priešpaskutine mano darbo dieną - ketvirtadienį, atlekia "gerasis" ir žada algą kelt, laisvą grafiką, ir t.t. Kai tas nesuveikia, žada paskambint mano naujiems šefams ir pasakyt kad manęs nepriimtų į darbą, kai pasakaiu kad nepadės... Pradėjo aiškint kaip aš prarasiu kvalifikaciją ir t.t. Žodžiu visko buvo, visko matyt ir reikėjo. Susitariau kad pirmadienį aš jau nebeateinu į darbą, o kadangi dar pamainos man niekas neieškojo tai pažadėjau taiedinėt vakarais dar kokį mėnesį kad viską pabagčiau ir apmokyčiau naują žmogų kai jis atsiras. Naujas žmogus atsirado galų gale po 6 mėn. (kai man jau visai buvo pavažiavęs stogas nuo 2 darbų, mokslų, egzų, šeimos ir t.t.) Kai atsirado tas naujas žmogus aš turėjau dirbt dar 3 mėn, o gal ir daugiau

nes gaila buvo palikti savo padarytą darbą.... O kiek prie manęs buvo priekabių iš naujos darbuotojos: tas negerai tas blogai, galiausiai išsiprašėm mokesčių inspekcijos patikrinimo kad jai įtikt, patikrino, šiek tiek pataisyt reikėjo, pataisiau, ir tada dar neviskas tiko, dar tada važinėjau savaitgaliais ir vakarais... Žodžių tiek laiko kankynės, kad jaučiu užteko man to visam gyvenimui. Pagaliau gruodžio pabaigoje į knygutę įsirašiau kad esu atleista, ir pakišau kad šefas pasirašytų, dar nepasirašė kokią savaitę, laukė ką pasakys ta nauja darbuotoja. Žodžiu... ne visus pinigus iki šiol atgavau, bet jau ir nesitikiu...
Taip kad jeigu nusprendėt išeiti iš darbo, tai darykit tai kuo ryžtingiau ir kuo greičiau, nes tas kankinimasis ir baime sukelti neigiamas emocijas kam nors, niekuo geru jums pačioms nesibaigs. Išeinantis iš darbo darbuotojas, o konkrečiau buhalteris niekada nebus geras...